Gyvenimo istorija - ant vėduoklių

Per Pastauninko meno festivalį Jurgio Pabrėžos gimnazijos moksleivė Eglė Kazbaraitytė „Špitolės“ arbatinėje pristatė savo pirmąją personalinę vėduoklių parodą. Savo kūriniuose ji atskleidė vienatvės ir dviejų žmonių susitikimo temą. Kurti vėduokles autorę įkvėpė kino filmas „Operos fantomas“.

Jurgio Pabrėžos gimnazijos moksleivė Eglė Kazbaraitytė surengė savo pirmąją personalinę parodą. Arbatinėje „Špitolė“ ji pristatė tapytas vėduokles.

„Vėduoklės gimė pamažu. Toptelėjo mintis, kad reikia papasakoti dviejų žmonių istoriją. Juk kiekvieno tikslas yra pasaulyje atrasti savo antrąją pusę. Pirmosiose vėduoklėse piešiau vienišą žmogų. Paskutinėje vėduoklėje – jų jau trys. Nuo vieno naujo mažo žmogaus viskas vėl prasideda iš naujo“, - pristatydama savo kūrybą sakė E. Kazbaraitytė.

Kūrėja prisipažino, jog pradėjusi kurti buvo viena. „Dabar nebesu viena, atsirado draugų. O vėduoklių spalvas diktavo ir pats gyvenimas. Kol vaizdavau žmogų vieną, ant vėduoklių piešiau mėlynai. Toliau spalvos šviesėjo. Ten, kur mano herojai dviese, – spalvos šviesios ir gyvos“, - kalbėjo E. Kazbaraitytė.

Vėduoklės buvo sukurtos XIX amžiaus įkvėptai rūbų kolekcijai „Gyvenimo teatras“.

„Labiausiai mėgstu piešti ant popieriaus. Tačiau jis nebūtų derėjęs prie senoviškų ir prabangiai atrodančių suknelių, todėl vėduoklėms pasirinkau medžiagą. Nagrinėjau tikras vėduokles, jų stilių. Sudėtingiausia buvo prie karkaso priklijuoti audinį. Ant medžiagos sunkiau piešti, nes ne viską, ką noriu, galiu išreikšti linijomis. Jos diktuoja mano piešinį. Linijos turi būti plaukiančios, nemėgstu kampų“, - prisipažino kūrėja.

E. Kazbaraitytė pasakojo sąmoningai ant vėduoklių nepiešusi žmonių veidų. „Žmogus yra lyg forma, kontūrai. Nenorėjau priskirti savo vėduoklių veikėjams charakterių, įpiršti savo nuomonės. Kiekvienas gali įsivaizduoti kokį tik nori veidą“, - sakė mergina.

Ji pasakojo dar neradusi tokių dailininkų, kurie darytų įtaką jos kūrybai. „Domėjausi įvairiausiais dailininkais. Man patinka Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Pablas Pikaso. Jų menas neatsispindi mano kūryboje. Ją įkvepia žmonės. Seniau kurdavau, kai užplūsdavo vienatvė. Viskas ateina savaime, iš vidaus“, - kalbėjo E. Kazbaraitytė.

Jaunoji kūrėja visada dirba prie televizoriaus. Ji juokavo, kad per televizorių gali rodyti bet ką. „Svarbiausia - garsas ir vaizdas priešais akis. Sėdėdama fotelyje ir piešdama net nesuvokiu, ką rodo“,- sakė mergina.

E. Kazbaraitytė prisipažino, kada jai reikėjo, jog kas nors pastūmėtų parodai. Pasak kūrėjos, pačiam sunku prisiversti, reikia, kad kažkas paskatintų, padėtų. Paskutiniąsias vėduokles parodai teko kurti greitai.

„Yra tam tikra aura, nes būna, kad tiesiog negaliu piešti. Ateina kitas laikas, pradedu naują liniją, ir viskas išeina. Keista, tačiau dažniausiai į rankas paimu mėlyną spalvą. Mėlyna vyrauja mano darbuose, tai ir lietaus spalva. Ji man siejasi su liūdesiu, o jis yra mano įkvėpėjas“, - kalbėjo kūrėja.

Ji tikino esanti sau griežta ir savikritiška, tačiau patenkinta tuo, ką padarė. „Gebėjimas piešti man yra didelis stebuklas“, - sakė E. Kazbaraitytė.

• Rašyti komentarą (1)