Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Su ištiesta ranka ir atverta širdimi

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2016-05-03

Kretingos pranciškonų vienuolyne jau 25 metus veikiančioje labdaros valgykloje benamiais kas dieną pasirūpina – pamaitina ir lauknešėlių namo prikrauna – savanorė šeimininkė Apolonija Bernotienė. Už tai Dievas ją apdovanojęs gyvybingumu, energija bei ilgu amžiumi – šiemet Apolonijai sukako 90 metų.

„Maldauti maisto vargšams man niekad nebuvo gėda, atvirkščiai – garbė, nes nė vienas žmogus per tiek metų neatsisakė pagelbėti“, – tvirtino Apolonija Bernotienė, prie viryklės ir didžiulių puodų stovinti kasdien jau 25 metus.

Stalas – iš geradarių dosnumo

A. Bernotienės darbo diena prasideda 5 val. ryto: vos pakirdusi iš miego, moteris paskubomis susiruošia į vienuolyno virtuvę. Šeštą ji jau kaičia du didžiulius puodus, kuriuose kunkuliuoja sriuba maždaug 150-čiai žmonių, – tiek valgytojų bei jų šeimos narių Apolonija pamaitina kasdien.

Prie vienuolyno durų jau 10 val. išsirikiuoja eilė valgytojų. Benamiai vienas kitą tramdo, kad urmu nesugriūtų į valgyklą, kur jų laukia ne tik garuojanti sriuba ir duona, bet ir kitokiomis gėrybėmis nukrauti stalai. Apolonijai palaiminus maistą ir sukalbėjus bendrą padėkos maldą, benamiai sėdasi už ilgo stalo.

Paskubomis pasisotinę apspinta jie gerąją šeimininkę, kuri, talkinant pagalbininkėms, išpilsto sriubos likučius į stiklainius ar kibirėlius, sudeda duoną bei kitus maisto produktus, kuriais, kaip ji tikino, apsčiai šiandieną juos aprūpina geradariai.

„Dieve mano, kaip dabar gerai gyvename. Visko turime apsčiai: ūkininkai aprūpina daržovėmis, prekybininkai atiduoda keptos vištienos taukus sriuboms, prekybos centrai atiduoda nurašytą duoną ir maisto produktus: jogurtus, kepinius, konservus. Kad jūs matytumėt mūsų šventes: prieš Kalėdas priveža kalakutienos kauliukų, kepinių, netgi – tortų. Aš nė nebežinau, kaip reikėtų rasti žodžių, kad atsidėkočiau tiems geradariams žmonėms“, – džiugesio neslėpė A. Bernotienė, lygindama šiandienos situaciją su jos savanorystės pradžia, kai, atviravo, nebuvę iš ko pamaitinti už durų laukiančių alkstančių burnų, kai sriubą, kaip sakoma, tekdavę išvirti kone iš kirvio.

Pačios prašydavo paramos

„Labdaros valgyklą vienuolyne sumanęs atidaryti klebonas Antanas Grabnickas manė, kad ji išsilaikys vos kelis mėnesius. Jis suorganizavo, kad Maltos ordinas padovanotų mums mikroautobusą, virtuvės įrangą iš Vokietijos atvežė brolis pranciškonas Leopoldas Sheifelle. Kai kretingiškė parapijietė Birutė Mockuvienė pakvietė mane savanoriauti, buvome kelios moterys. Pačios vaikščiodavome po įstaigas, važinėdavom po kaimus su klebono pasirašytu raštu, prašydamos žmonių išmaldos: kas galėjo, rėmė pinigais, bet daugiausiai – ir produktais. Į vienuolyną atvykdavo ekskursantai iš užsienio, taip pat palikdavo pinigų“, – valgyklos veiklos pradžią prisiminė A. Bernotienė.

Beje, šiandieną Kretingos pranciškonų vienuolyno labdaros valgykla yra vienintelė šalyje, veikianti be perstojo per visą Nepriklausomybės laikotarpį. Pagalbininkai keitėsi, tik Apolonija liko nuo pirmos dienos.

Pamaitinusi būrius benamių, A. Bernotienė išplauna indus, sutvarko patalpas, išskalbia rankšluosčius. Geru žodžiu ji mini talkininkes savanores: „Bet ko negali įsileisti, žmogus turi būti sąžiningas, švarus, negeriantis. Iš pačių valgytojų tokią pagalbininkę sunku surasti“, – neslėpė ji.

Nepasmerkė nė vieno

Kai kas jai prikaišioja, kad maitina tinginius, alkoholikus: „Klebonas Antanas buvo pasakęs: nedalinkit pinigų prašytojams bažnyčios šventoriuje, – tegul eina valgyti į valgyklą. Atėjusius visus pamaitinkit, nė vieno neišleiskit nesušildyto, alkano, neaprengto. Girtiems griežtai pasakau, kad daugiau tokie neateitų, jauniems liepiu ieškotis darbo, sugėdinu, kad gyvena iš kito gero“, – kalbėjo A. Bernotienė.

Nors per tiek metų A. Bernotienė sakė prisiklausiusi įvairiausių valgytojų istorijų, pati lankydavo vargšus jų namuose, rūpinosi našlaičiais, tačiau moteris nesmerkia nė vieno, netgi motinos, susidėjusios su kitu benamiu ir dėl jo palikusios 6 mažamečius vaikus. „Vargšai jie visi, bet juk į žmogaus širdį neįlįsi ir nesužinosi, kodėl taip atsitiko. Dievas, o ne žmogus visiems bus teisėjas“, – įsitikinusi moteris.

Pašaukta į didelę šeimą

Ji atviravo, jog kažkada nė pagalvoti negalėjusi, kad pati padės vargšams. „Dievas mane pašaukė – tik taip galiu pasakyti. Kai mirė vyras, likau su dviem mažamečiais – penkerių ir aštuonerių sūnumis. Galvojau: kaip išgyvensiu, bet Dievas stebėjo ir juokėsi – palauk, aš tau duosiu šimtus vaikų, ir turėsi jais pasirūpinti šiandien, ryt ir po 20 metų“, – sakė pašnekovė.

Pažįstamai perleidus sodo sklypą, vasarą, pavalgydinusi vargšus, ji pėsčiomis dar sukaria kelis kilometrus į užmiestį, kur pasisodina svogūnų, morkų, įvairių prieskonių. „Konservuoju, pjaustau, raugiu – taip pat, kaip gausiai savo šeimai“, – atviravo Apolonija.

Liekna, visada pasitempusi, į kuodą sukeltais ir sege papuoštais plaukais ir avinti aukštakulniais, – tokią Olytę, taip kretingiškiai vadina šią geraširdę moterį, įpratę matyti visur – gatvėje, valgykloje, bažnyčioje.

Ji sakė kilusi iš ilgaamžių šeimos: mama mirė 94-erių, iš jų, 5 vaikų, trise sulaukė gilios senatvės, – pernai Vokietijoje mirė 91-erių brolis, o kitas, Šiauliuose gyvenantis 87-erių brolis, jos žodžiais, tebėra tvirtas kaip ąžuolas.

Kai per 30 paskutinių metų A. Bernotienė 3 savaites gydėsi ligoninėj, vargšais rūpinosi jos pagalbininkės – dalijo sausą maistą. O ji iš palatos nuolat konsultuodavo talkininkes telefonu, tuo stebindama medicinos personalą.

„Maldauti maisto vargšams man niekad nebuvo gėda, atvirkščiai – garbė, nes nė vienas žmogus per tiek metų neatsisakė pagelbėti“, – tvirtino Apolonija Bernotienė, prie viryklės ir didžiulių puodų stovinti kasdien jau 25 metus. Prieš sėdant už stalų, A. Bernotienė su valgytojais suklumpa maldai priešais valgykloje įrengtą altorių.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas