|
|
|
Diel kuo rek rokoutė api žemaitius
„Ė kas tėi žemaite? Gėntis, tauta, lietoviu tautuos puogropis, besirokoujėntis žemaitiu tarme?“ – pati savės ana klaus da 2013 m. „Nepriklausomybės sasiuviniūs“ parašytame straipsnie „Žemaitėški paraduoksa“. Tėn ta ana i ded api vėsos momis, ta yr api žemaitius, – šėrdi gluosta, ka skaita, kuokėi esam pasiotė ė so karakteriu. Yr ė da vėins rekals: J. S. Laučiūtė karto so Darbienu bėbliuotekas muotrėškom sorašė pruojekta „Juotvėnge Žemaitėjuo. Istuorija ė dabartis“. Tamė pruojektė ana atskleidė juotvėngiu ryšius so žemaites ė da papasakuojė, kuokėi yr koršiu kalbuos piedsaka ne tėk vakaru Latvėjės, bet ė Žemaitėjės vietuovardžius: pavyzdžiou, aplink Darbienus natrūks pavadėnėmu, katrūs yr priesagas –ng- ė –al-. Tep ė šnek žmuonės: Palanga, Kretinga, Būtingė, Gondinga, Kretingalė, Upalė, Akmenaliai, Darbaliai, Galalis ė tep tuoliau. Tėi žemaite tėkra yr ėduomi: anėi priesaga -al- da prėdiejė ė pri nažanuotu mergu pavardiu: tep ė šauk – Stonkalė, Jonkalė, Gedgaudalė. Propesuorė, pasėgėlėnosi i žemaitiu istuorėjė, pastebiejė, kad anims būdingi ė sodortėne varda, katrėi iki mūsa dėinu yr atejėn kap pavardės, ė kad žemaitiu tėkrėniams vardams bova būdingas pavardės a varda so priesaga –eika arba –eikis, – tuokiu ė daba Žemaitėjuo yr gause: Gineikis, Mažeikis, Petreikis, Gadeikis ė tept uoliau. „Tarp Darbienu parapėjės vyru ė muotrėšku yr nemaža priesagėniu ė sodortėniu pavardiu, bet ar anuos tėkra žemaitėškas, sunke pasakytė. Bet kad tuokiu pavardiu Žemaitėjuo yr vėsu daugiause Lietuvuo – ta tas yr tėkra“, – patvėrtėna J. S. Laučiūtė. Be priesagas –eik- vediniu žemaite dar tor –ik- (Bendikas), -ait- (Kalvaitis), -in- (Eglinas), -ut- (Jurgutis, Simutis), -ul- (Drabulis, Petrulis), -už- (Bagužis, Valužis), -il- (Drungilas, Viršilas), bet katruos anuos yr lietuvėškas, katruos – žemaitėškas, o katruos atejė su koršiu palėkėmu, dar rek ėštėrtė. Kam mums tėik smolke rek žėnuotė api žemaitius, tai yr api savi, diel ko rek apli anus kalbietė? Pagal propesuorė, vėsu pėrma – ka žėnuotumem, ka tėkra esam ypatinga žmuoniu gropė – so sava karakteriu, mentalitetu, papruotes. Ė katras da ėš mūsa nažėna, ka esam paskotėne Euruopas paguonis? Rokoudama api ton musa karakteri, J. S. Laučiūtė ėšskyrė, ka mes esam dėdėle atspari – gamta, aplinkybiems, sonkomams ė naujuoviems. Esam prėsėrėšė pri tradiciju, o karakterė tvėrtoms padiejė na tik patims atsilaikytė priš kryžiuotiu invazėjė, bet da ė Lietova ėšsauguotė. „Dėdėle mon rūpiejė, diel kuo Vytauts tėik žemaitiu namyliejė ė diel ko skirtingi konigaikšte žemaitius net 8 sykius bova paduovanuojė kitims. Aš, kap i nekatrėi muokslininka, galvuoju, ka Vytauta muotėna Bėrutė bova koršė. O kadangi korše kovuojė ė su vokites, ė so žemaites, ta vėinuoda anu nakentė. A nebus tep, ka Bėrutė so sava pėinu vakou ton nameilė ė perdavė, o ka konigaikšte žemaitius vis kitims dovanuojė, a tas nier ėruodyms, ka buvom atskėra gėntis?“ – rokava propesuorė, katra mėslėj tep – jegu kažkor abejuojam, rek daugiau vėskon ė tyrinietė, knėstėis, ka truopne atskėrtomem – kas yr tėkrus fakts, o kas – tėkta sapaliuonės. Vo aplama, J. S. Laučiūtė saka, ka žemaitis y sava žemė nier so parašiotu nulests. Diel to ė rek žėnuotė vėsku api sava gėmėnė, gėnti, nes ontrep nagaliesem prognozouti sava ateities. „Je nažinuosem istuorėjės, pridarysem dėdėle daug žaluos ė savėi, ė ateities kartuoms“, – ėsėtėkėnosi propesuorė. --- J. S. Laučiūtė galvuo, ka geriause žemaitiu karakteri atskleid tuoks anėkduots: Ejė žemaitis par mėška. Ė pasakuo: veizu – gol, spėru – rėit, grebu – minkšts, oustau – smėrd, kondu – je, tep ė mėslėjau – arklašūdis...
|
|
