Kiaurai drobę: ką apie tave galvoja žmogus Saukos veidu

Jeigu nusivilktume nuo akių kruviną absurdo šydą ir pažvelgtume giliau, ar pamatytume šviesą ir tiesas, kuriomis į mus kreipiasi Šarūnas Sauka – klausimas, dar ilgai medžiojantis žiūrovą po akistatos su „Žmogumi Saukos veidu“, pavasarį iš Nacionalinės dailės galerijos atkeliausiančio į pajūrį.

Tapytojo Šarūno Saukos parodą surengusi jo dukra, menotyros daktarė Monika Saukaitė iš žiūrovo tikisi šiek tiek daugiau negu reakcijos į pirmaplanį drobių absurdą, brutalumą bei ironiją.

Tapytojo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Šarūno Saukos dukros, menotyros daktarės Monikos Saukaitės kuruojama paroda „Žmogus su Saukos veidu“ nuo balandžio jau pažadėta Klaipėdos parodų rūmams. Tai pažadas susitikimui su 110 tapybos darbų – 87 drobėmis, 23 miniatiūromis, apsigyvenusiomis ant stikliukų, taurių, portsigarų, ir minutėmis „Pragaro“ tapymo motyvų, leidžiančių bent akies krašteliu pažvelgti į Š. Saukos kūrybinio proceso užkulisius. Tai daugiau negu 110 Š. Saukos veidų, neturinčių nieko bendro su pačiu Š. Sauka.

Pulsuojančiais koridoriais

Semiotinei tėvo kūrybos analizei paskyrusi savo disertaciją, kurios natūralia ištaka ir tapo retrospektyvinė Š. Saukos paroda, M. Saukaitė tikino nesiekusi pasakoti apie dailininko gyvenimą, jo tapybos raidą, etapus ar lūžius, juo labiau pateikti paaiškinimų, kaip keliauti po tėvo vaizduojamą pasaulį. Todėl žengiant iš vienos salės į kitą žiūrovui tenka peršokti daugybę emocinių užkardų: atsiverti, atsirakinti arba atvirkščiai – užsidaryti. Kiekvienam pagal nuopelnus. Parodą Monika išskirstė į aštuonias skirtingą emocinį krūvį nešančias temas, vedančias po pilkais atspalviais pulsuojančią erdvę, kurtą kartu su architektu Justinu Dūdėnu. Nieko keista, kad apie beprotybę ir sielas gydantį meną kalbančiame „Sąmyšyje“ staiga pristinga oro, o „Užutėkyje“ aplanko kone biblinis romumas.

Kiekvienoje salėje paliktomis anotacijomis M. Saukaitė bando pirštu rodyti į paveikslus siejančią giją, tačiau savo subjektyvios interpretacijos primesti neskuba – tik siūlo žiūrovui vieną iš kelių.

Vieną salę keičiant į kitą, pagaunant vis naują, bet taip pat godžiai kiaurai veriantį žmogaus su Saukos veidu žvilgsnį, ima aiškėti, kad apskritai neįmanoma perskaityti Š. Saukos per vienkartinį, kad ir kelių valandų trukmės vizitą. Kai erdvėje tiek daug Saukos, gilieji sluoksniai pasislepia po brutaliais, vulgariais, makabriškais kasdienybės siužetais. M. Saukaitė įsitikinusi, kad didžia dalimi tapybos sluoksniai glūdi ir pačiame žiūrove – jo patirtyje, interesuose, skaitytose knygose ir žiūrėtuose filmuose, klausytose paskaitose, girdėtuose anekdotuose, todėl net ir lankant parodą kasdien visko sugaudyti nebūtų įmanoma: „Man įdomiausia tai, kad paveikslai – nesvarbu, į kurią parodos dalį jie pakliuvo, – vis dar nustebina, laikas nuo laiko juose pamatau ką nors naujo, atkreipiu dėmesį į kokią detalę, seniau nepatraukusią žvilgsnio.“

Ritualiniai Šarūno Saukos „Laiptai“ ir amžiname judėjime užstrigęs „Pragaras“.

Žiūrovui, kuris stengiasi ir ieško

Paroda kviečia kvestionuoti aplink mus vykstantį ir gyvenantį pasaulį, abejoti juo iš principo. Dar Volteras sakė, kad netikrumas yra nepatogi pozicija, tačiau tikrumas – tiesiog absurdiškas. O ir pats Š. Sauka visažinių veidus linkęs priskirti kvailiams, todėl savotiškai teisia ir absoliutų religinį žinojimą. Jo paveiksluose dažnus religinius motyvus kažkas priskiria pajuokai, kažkas – patyčiai, o kažkas netgi ragina apmėtyti supuvusiais kiaušiniais. Nors man regis, kad pats tapytojas religiją, kaip ir meną, greičiau mato prisidengusią šydu, kurio praskleidimas daugumai skausmingas. Jei apie religiją, kaip ir apie meną, pasakytume visą tiesą – stebuklas dingtų.

Kaip pats tapytojas yra sakęs, po nuvalkiotais, anekdotiniais ir banaliais siužetais, kurių prifarširuoti didžiulio formato Š. Saukos kūriniai, neabejotinai esti mintis ir juokas iš siužeto, juokas iš savęs.

Š. Sauka realybę – su visu jos grožiu ir šliužais – apraizgo koreliacijomis. Ir dažnai – tokiomis, kurių, atrodytų, niekas kitas iki tol mums neparodė, todėl ir įžvelgti jas reikia tam tikrų sąlygų bei savybių. O visuomenė, pratusi kasdien regėti nuogybes, smurtą, kraują, jau ne visada jas turi.

„Nemalonu, kai žmogus į paveikslą žiūri kaip kiaulė į lašinius – be jokio susidomėjimo, abejingai, net nemėgindamas pamatyti to, į ką žiūri. Kaip į tapetus. O jei piktinasi, bjaurisi – vadinasi, reaguoja, leidžia, kad paveikslai jį veiktų. Taip Sauka yra sakęs, ir aš jam pritariu, – kalbėjo M. Saukaitė. – Bet man norisi dar didesnės žiūrovo pastangos – pamatyti už to, kas kelia pasibjaurėjimą, atkreipti dėmesį į kitas detales, į tai, kad žmogus su Saukos veidu dažnai žvilgsniu kreipiasi į žiūrovą, atlaikyti šį žvilgsnį, kelti klausimus, įsižiūrėti, ar šie paveikslai nepasakoja apie mus pačius. Juose tikrai galima rasti daug kelių skirtingoms interpretacijoms, norisi, kad žiūrovas ieškotų.“

Į meną – kaip į stiklą

Mažakalbis, netikintis genijaus epitetu, neforsuojantis įvykių, savotiškai kuklus ir be galo laisvos sielos, gyvenantis pilką gyvenimą Dusetų kaime, bet spalvotai jį piešiantis. Savo kūryboje Š. Sauka neužsiiminėja terapija, kaip daugeliui norėtųsi manyti, ir neatsikrato ydų, nors ir pripažįsta, kad tobulumas – nuobodu, o sutikęs tokį žmogų, jis tik dar labiau pamilsta savo silpnybes.

Kai daugelis Saukos paveiksluose matė ir tebemato tapytojo dievus ir demonus, baimes ir silpnybes, košmarus ir kompleksus, Monika nuo vaikystės tėvo darbuose skaitė istorijas, niekaip nesusijusias su tikruoju savo tėvo ar savo šeimos gyvenimu, ir dabar tebemano, kad drobėse kalbama apie universalius dalykus. Anot jos, žmogus su Saukos veidu pasakoja apie ką kita, negu pats Sauka.

Ir nors Sauka juose nėra Sauka, susidaro įspūdis, kad daugelyje paveikslų gyvenanti raudonplaukė mergaitė yra būtent M. Saukaitė, o tokioje šviesoje ir šios parodos kuravimas tampa savotiška išsipildžiusia drobe ir pirmu atviru paaiškinimu pasauliui, kas iš tiesų yra Š. Sauka.

Mėgstantis vaizduoti tai, ko negalima, pradėjęs tuo užsiminėti dar sovietmečiu ir iki šiol, kai jau viskas galima, tebestumdantis leistinas ribas, Š. Sauka pats jas ir susikuria, pasikliaudamas tik jam suprantamais moraliniais standartais, ir ispanų filosofo Chose Ortega I Gaseto mintimi, skelbiančia, kad menas yra matyti ne tai, kaip už lango kaimynas liečia tavo vaiką, o stiklo skaidrumą.

Kalbant apie parodą negalima nepaminėti ir neregėto jos populiarumo, griaunančio mitą, kad Lietuvoje rimtasis menas – ne masėms ir jokiu būdu nėra anšlaginis, tačiau M. Saukaitė įsitikinusi, kad kaip tik toks jis ir turi būti.

„Rimtą meną eksponuojantys pasaulio muziejai retai būna tušti. Parodos juk daromos tam, kad būtų lankomos, kad paveikslus pamatytų žmonės, o ne tam, kad jie kabotų tuščiose salėse ir užsidėtų pliusą – „aš čia buvau“, – sakė parodos kuratorė.

Kiekvienas Š. Saukos paveikslas – meistriškas daugiasluoksnis minčių labirintas, kviečiantis klaidžioti ir pasiklysti, o tuo pačiu kiekvienam paskirtas perskaityti kitaip, rasti savo atsakymą. Ir jeigu Š. Sauka savo darbais reflektuoja žiūrovą, į klausimą, kodėl juose matome tai, ką matome, tik patys sau ir galime atsakyti.

• Rašyti komentarą (6)