Iš vienos gėlės – tūkstančiai žiedų

Su teptuku po margaspalvių gėlių sodus savo kuriamuose paveiksluose braidanti 54-erių kretingiškė menininkė Dalia Skridailaitė retsykiais į šias promenadas pasikviečia ir paslaptingas moteris – taip gimsta stilizuoti jų portretų ciklai. O kartkartėmis menininkė pabėga į senamiesčio labirintus, kur, jos potėpių paliesti, atgyja seni statiniai, o tarp jų sušvyti stiklo vitražai.

Kelionės, namai, dirbtuvės, kur drobę keičia stiklas ir atvirkščiai, – toks, tvirtino dailininkė Dalia Skridailaitė, esąs uždaras jos gyvenimo pilnatvės ciklas, kurį užpildo laiko patikrinti žmonės.

Spalvomis dainuojanti poetė

„Gėlės ir moterys, – įprastai taip komplektuoju parodas. Gėlių dar liko, tačiau visos mano moterys keliauja po parodas“, – tvirtino dirbtuvėse, įrengtose namų palėpėje, besisukiojanti ir drobes kilnojanti dailininkė.

Šiuo metu jos darbai eksponuojami dviejose parodose: „Alytuje, Loretos galerijoje, surengtą parodą pavadinau „Fado“, o Palangos miesto viešojoje bibliotekoje – „Keturios gėlių soduose“, – sakė D. Skridailaitė, paaiškindama, jog „fado“ yra portugališkas žodis, reiškiantis lemtį. Tai – muzikos žanras, dainos apie meilę, ilgesį, išgyvenimus ir savąją lemtį. „Šios muzikos ligi paryčių klausiausi viename iš Lisabonos klubų, o prieš akis šmėžavo fatališkų moterų portretai. Mano parodoms daug personalijų ir nereikia: tik keturių moterų portretai tarsi išnyra iš gėlių apsupties Palangos bibliotekoje“, – apie pastarąsias parodas, o tuo pačiu ir apie bendrą savos kūrybos pristatymo visuomenei modelį kalbėjo D. Skridailaitė.

Ji sakė, kad gėlės – dalis jos pasaulio, dalis savasties, supančios kasdien ir visur – gamtoje, kambary ir mintyse. Ji – jų poetė, spalvomis apdainuojanti formų subtilumą ir visumą.

„Vasarą man reikia, kad gėlės „pozuotų“ pievose, darže, vazose, o žiemą jos atgimsta iš fantazijos. Tačiau būna, kad ir šaltuoju metu reikia nors vazonėlio ar vieno žiedo, kad iš jo sukurčiau tūkstantį žiedų. Kaip ir moteriai – užtenka vienut vienutėlės gėlės, kad joje atsiskleistų tūkstantis gyvenimo žiedų“, – atviravo pašnekovė.

Kūrybinės ugnies – iš kelionių

D. Skridailaitę galima būtų pavadinti ir šiandienine Kretingos krašto dailės ambasadore, nes ji nuolat dalyvauja šalyje ir užsienyje rengiamuose pleneruose, parodose, daug keliauja, fotografuoja ir bendrauja su įvairių šalių meno žmonėmis.

Kasmet į 3–4 keliones po Europą, Aziją, Afriką išsirengianti menininkė sakė, jog pati sau būtų neįdomi, jeigu nekeliautų, nesutiktų kitos kultūros žmonių. „Mano kelionės nėra poilsinės: aš noriu pažinti kitų šalių, ypač tolimų ir egzotiškų – Maroko, Egipto, Tailando – koloritą. Sugrįžtu iš ten įkvėpta, ir ta ugnis mane stumia į priekį“, – sakė D. Skridailaitė.

Tačiau, ji pabrėžė, nesusitapatinanti su svetimų kraštų kultūromis, neperimanti ir jų spalvų ar stilių: „Nuo savo šaknų niekur nebėgu, – esu europietė su savuoju mentalitetu, ir mes turime gilias savo kultūrinio gyvenimo mokyklas. Kelionės man tėra tik besikaupiantis neįkainojamas patyrimų ir įspūdžių bagažas“, – tvirtino menininkė.

Dalios Skridailaitės tapybos ir stiklo darbai

Meno pasaulis – negailestingas

D. Skridailaitės dirbtuvėje nuo sijų kabo ir langus puošia spalvoti vitražai. Stiklas, jo plastika buvo menininkės pradžių pradžia, jos specialybė, prieš tris dešimtmečius įgyta Kauno Justino Vienožinskio menų fakultete.

„Prie vitražo sugrįžau po daugel metų. Kažkada, baigus mokslus, nebuvo žaliavų, – tai ir lėmė, kad stiklą nustūmiau į šoną. Šiandien yra visko – medžiagų, žaliavų, – kurk, atidaryk studiją, tik nebūk „biednas“. Pagalvoju: kaip šiandien sunku jauniems menininkams – baigia mokslus, bet jei neturi su kuo ir kur dirbti, jam sunku prasimušti į meno pasaulį“, – samprotavo menininkė.

Meno pasaulis, neslėpė ji, yra konkurencingas, jautrus ir negailestingas. Būti tikru dailininku yra gana sunku: „Kartais išgirsti apie save, ko nesi girdėjęs. Žmonės, turintys rintų savų problemų, dažnai jas kuria iš nieko ir projektuoja į tave“.

Su naujai sutiktais žmonėmis ar nepatikrintomis pažintimis, atviravo pašnekovė, esanti atsargi: „Naujų pažinčių nebeieškau – tiesiog nebėra laiko pasitikrinti žmones. Tie, kurie atėjo ir pasiliko mano gyvenime, yra laiko patikrinti. Laikas ir yra pagrindinis draugystės ir ištikimybės testas“.

Nuo drobės – prie stiklo

D. Skridailaitė sakė šiandieną išgyvenanti iš to, ką pati sukuria. „Tačiau tai nėra lengva, nes menas žmonėms nėra būtinas taip, kaip duona. Bet ir neturėdama ko valgyti, nedejuočiau ir niekam to neparodyčiau. Tai nėra puikybė, o ambicijos pačiai sau, reikalavimas kažką daryti, kad taip neatsitiktų, – kalbėjo kūrėja, neslėpdama, kad sunkių momentų gyvenime, kaip ir kiekvienam, yra buvę nesyk. – Atrodė, kad jau viskas. Tačiau ties ta vieta sunkumai baigiasi, vėl kyli iš duobės ir gyvenimas tęsiasi“.

Moteris mano esanti savo darbo fanatikė: „Jeigu nebūnu kelionėse, daug laiko praleidžiu namie. Bet lyg ir nebūnu namuose, tik savo erdvėje, savo dirbtuvėse – čia dirbu, ilsiuosi, čia bėga mano dienos ir naktys. Dabar lyg ir turiu atostogas: įsivaizduoju – dabar ilgai nieko neveiksiu, bet po trijų dienų, žiūrėk, ir neištveriu, vėl kimbu į darbą. Tapau, pavargstu, palieku drobę ramybėje. Tada kimbu į stiklą, o nuo jo – atgal prie drobės“, – po kūrybinę virtuvę pavedžiojo menininkė.

• Rašyti komentarą (1)