|
|
|
Nekalbėk netiesos, arba kodėl žmonės meluoja
„Politikas meluoja norėdamas geriau pasirodyti prieš rinkėjus, nusikaltėlis – norėdamas išsisukti nuo bausmės, vaikas meluoja, nes bijo būti išbartas. Tačiau melo sąvokos negalima supaprastinti ir sakyti, kad meluojame tik dėl to, kad norime atrodyti geresni“, – įsitikinusi psichologė Ieva Jasaitytė.
Melo, arba sąmoningo tiesos iškraipymo, siekiant, kad kiti tuo patikėtų, motyvai gali būti labai skirtingi, tačiau dažniausiai visus juos vienija naudos siekimas sau arba savo ego. Melo imamės, kai norime pasirodyti gražesniais, protingesniais, daugiau pasiekusiais, stipresniais plačiąja prasme. Taip pat meluojame norėdami apsaugoti save, savo reputaciją, įvaizdį ar išvengti bausmės, nemalonių situacijų. I. Jasaitytės žodžiais, kai kuriems žmonėms melas tampa kasdienybe – meluojama ir be rimtos priežasties. Dažnai tokį elgesį lemia iškreiptas realybės suvokimas, neadekvatus savęs vertinimas, noras gyventi kitaip, kitokiomis sąlygomis, negu yra tikrovėje. „Žmogus susikuria „savą“ realybę, savas faktų aiškinimo taisykles ir, norėdamas papildyti, įrodyti, pastiprinti savo susikurtą liniją, meluoja. Kartais ir pats tiek įtiki savo melu, kad tampa ne iki galo aišku, kur tiesa, o kur – melas“, – komentavo psichologė. Melagingi prisiminimai Pasak I. Jasaitytės, žmogaus pasąmonė veikia taip stipriai, kad kai kurie žmonės meluoja netgi psichoterapijos metu, o melas psichologo kabinete – plačiai žinomas kaip žmogaus ego gynybos mechanizmo dalis. „Nenorime pripažinti tiesos, nes ji – skaudi, jautri, mums nepalanki, tad ego mechanizmai gina mus nuo neigiamų jausmų, – paaiškino psichologė. – Norą meluoti ne visada jaučiame, ne visada galime kontroliuoti. Psichiatrijoje yra skiriamas ir patologinis melas, kaip dalis psichinio sutrikimo.“ Žmonės meluoja ir dėl tokio psichologinio reiškinio kaip „melagingi prisiminimai“ (anglų kalba – „false memories“). Sudėtingų procesų žmogaus smegenyse metu atmintyje įrašoma ne visa, o tik svarbiausia informacija. Žmogaus gynybos mechanizmai veikia taip, kad jei įvykis būna labai skaudus, sukrečiantis, nemalonus, smegenys pakoreguoja atmintyje esančią informaciją – pakeičia aplinkybes, faktus, ištrina nenaudingą informaciją. „Melagingų prisiminimų efektas labai dažnas, bene kiekvienas žmogus yra jį patyręs, nes tokie psichologiniai gynybos mechanizmai išsivystė mums evoliucionuojant. Šis fenomenas sukuria daug kuriozinių situacijų, pavyzdžiui, duodant parodymus apie nusikaltimą, apkaltinant artimuosius nebūtais dalykais ir panašiai. Šis efektas yra pasąmoninis, visiškai normalus žmogaus psichikos funkcionavimo veiksnys, kuris taip pat susijęs su melo atsiradimu“, – patikino I. Jasaitytė. Vaikai irgi meluoja Nors ir sakoma, kad vaikai visada sako tiesą, I. Jasaitytės teigimu, šis įsitikinimas labiau susijęs su tuo, kad mažyliai dažnai lengviau prisipažįsta, kad melavo, melą išduoda ir jų elgesys, kurį nesunkiai pastebi suaugusieji. Šį mitą augina ir kitos aplinkybės, pavyzdžiui tai, kad vaikai dažnai kalba, kas jiems šauna į galvą, ne laiku ir ne vietoje. „Tai, ką mato visi suaugusieji ir dėl etinių priežasčių garsiai nekomentuoja, vaikai gali be jokių skrupulų įvardyti garsiai, – sakė I. Jasaitytė. – Tvirtinti, kad vaikai visada sako tik tiesą, psichologai negali.“ Psichologės žodžiais, skirtingo amžiaus vaikų melas yra skirtingas. Norėdami išsiaiškinti šiuos skirtumus, Australijos mokslininkai 2008 m. atliko tyrimą su trijų amžiaus grupių vaikais: penkerių, aštuonerių ir vienuolikos metų. Vaikams buvo pateikiama pasaka, o tada prašoma atsakyti, ar teiginiai teisingi, ar melagingi. Išsiaiškinta, kad aštuonerių–vienuolikos metų vaikai atskiria tiesos ir melo teiginius, o penkiamečiai melą atskiria 70 proc. teiginių. „Visų amžiaus grupių vaikai įvardijo melagingus teiginius kaip neigiamą dalyką. Tačiau tik vyresnieji parodė teigiamus jausmus gerųjų (sakiusių tiesą) pasakos veikėjų atžvilgiu, o penkiamečiai tokio aiškaus skirstymo neišreiškė. Iš šio ir kitų tyrimų galima matyti, kad jaunesnio amžiaus vaikai geba identifikuoti melą nuo tiesos, tačiau patys sunkiai skiria, kodėl meluoti yra blogai ir kodėl tiesa yra vertybė. Paūgėję jie ima skirti satyrą, sarkazmą, ironiją, tuo pačiu – ir melą“, – tyrimą komentavo I. Jasaitytė. Anot specialistės, kai kurie mokslininkai kelia hipotezę, kad vaiko melas kyla iš baimės būti įžeistam ir baimės sulaukti pasekmių, pasakius tiesą. Tam tikrame amžiuje vaikai dažnai neskiria fantazijų ar sapnų pasaulio nuo realybės – tai irgi kartais tampa „nekalto“ melo pagrindu. Melas ar fantazija Prieš penkerius metus atliktas Karen Schelleman-Offerman ir Harald Merckelbach tyrimas parodė, kad žmonės, kurie turi itin lakią vaizduotę, pasižymi gebėjimu kurti neįtikėtinas istorijas. Fantazavimą skatinantys metodai edukaciniais tikslais taikomi vaikų su negalia užsiėmimų metu, siekiant pagerinti jų psichosocialinę raidą. Psichologijoje fantazijos fenomenas žinomas nuo seno, tačiau iki šiol plačiai tyrinėjamas. Mokslininkai Morton Shane ir Estelle Shane 2014-aisiais netgi išskyrė terminą „pasąmoninė fantazija“. „Ją žmogus net ne iki galo suvokia. Pasąmoninė fantazija yra labai glaudžiai susijusi su melu. Tad melą nuo fantazijos aiškiai atskirti tikrai yra sunku, – teigė psichologė. – Jei kyla įtarimas, kad žmogus fantazuoja–meluoja, galima imtis paprastų metodų: kelis kartus perklausti pagrindinių faktų, paklausinėti apie įvykio detales. Tokiu atveju meluojantysis tikriausiai dels atsakyti, painiosis detalėse, nenorės patikslinti, aiškiai atsakyti. Labai svarbi bei daug išduodanti bus ir melagio kūno kalba.“ Kūno kalbos žinovai skiria tam tikrus elgesio bruožus, gestus, iš kurių matyti, kad žmogus sako netiesą. Dažniausiai tai – rankų grąžymas, nosies lietimas, į šoną nukreiptas žvilgsnis, burnos dengimas ranka, galvos nulenkimas žemyn. „Vis dėlto nederėtų vienareikšmiškai tvirtinti, kad, esant vienam iš išvardytų bruožų, žmogus būtinai meluoja“, – sakė I. Jasaitytė. Anot psichologės, įdomu tai, kad kai kurie žmonės yra jautresni, labiau empatiški, ir geriau negu kiti jaučia bei atskiria melą. Šį pajautimą galima vystyti bendraujant su kiek įmanoma daugiau žmonių, skaitant psichologines knygas, domintis žmogaus gestais, veido išraiškomis.
|
|
