|
|
|
Ūkininkas save jau regi darbo biržoje
Žinia, kad bendrovė „Pieno žvaigždės“ sumažino pieno supirkimo kainas, Kumpikų kaime ūkininkaujančio Valdo Leonavičiaus nebenustebino, tačiau nuteikė nemaloniai. Perspektyvą mato liūdną „Ši perdirbimo įmonė, išgirdusi, kad valstybė europinėmis lėšomis bent šiek tiek žada paremti dėl Rusijos embargo nukentėjusius pieno gamintojus, nuo rugpjūčio 1-osios vėl nepasikuklino nurėžti kainą ir atsigriebti priedus, kuriuos, kad ir nedidelius, mokėdavo už sveikos bandos statusą bei už atšaldytą, kas antrą dieną tiekiamą geros kokybės pieną. Naujojoje sutartyje nurodyta kaina – po 165 eurus už toną, kai anksčiau be priedų ji siekdavo 177 eurus“, – apmaudą liejo V. Leonavičius. Jo nuomone, Lietuva eina labai neteisingu keliu. „Sunku pasakyti, ką mąsto valdžia. Mūsų kaime yra ne vienas ir ne du žmonės, triskart per dieną samagono prisigeriantys, triskart išsiblaivantys, tačiau kišenėje pinigų visada turintys, nes jie – darbo biržos klientai ir gauna pašalpų. O kas tokiems, kaip aš, beliks? Užuot užsidirbus, taip pat minti darbo biržos slenkstį. Jau šiemet, jei ne įsėlis, žadėjau ganyklų nebepjauti, karvių bandą palaipsniui išparduoti“, – liūdnomis įžvalgomis dalijosi ūkininkas, valdantis dar apie 80 ha žemės, kurioje veši žolė gyvuliams.
V. Leonavičius į Kumpikų kaime esančią žmonos Janinos tėviškę prieš 20 metų gyventi atsikėlė iš Žemaitijos sostinės Telšių. Pradžiai šeima nusipirko vieną karvę – dėl savęs, tačiau, kad ir vyras tame kaime turėtų mėgstamą, nuo jokių darbdavių nepriklausomą, savarankišką darbą, apsisprendė įkurti pienininkystės ūkį – netrukus įsigijo dar 9, paskui – 15 ir 20 juodmargių. Taip, entuziazmo vedini, Leonavičiai melžiamų karvių bandą praplėtė iki 45, kasmet laikė vidutiniškai 40 telyčių. Pienas – lenkiškas, batonas – latviškas Janina dirbo felčere sveikatos punkte, tačiau laisvesniu laiku ūkiškų darbų taip pat nesibodėjo. „Reikia melžti – ir keliuosi kartu su vyru ketvirtą ryto. Tas pats darbas laukia vakare. Kas antrą dieną 7 valandą ryto atvažiuoja pienovežis išsivežti atšaldyto, visus kokybės reikalavimus atitinkančio pieno, kurio per dieną primelžiame po 500 litrų. Plušame, kiek galime, samdome tik vieną talkininką“, – atviravo, uždarius medicinos punktą, patronuojančia kaimo bendruomenės slaugytoja likusi, tačiau šiuo metu dar ir Darbėnų ambulatorijoje dirbanti medikė. Anot Valdo, grūdines kultūras auginantys žemdirbiai rudeniop, po javapjūtės, žiūrėk, jau kur nors ir į tolimus kurortus pailsėti lekia, o pieno gamintojai žino, kad nuo ūkio neatitrūks – toks pasirinkimas. Valdas pasidžiaugė, jog jųdviejų dukra Agnė seka mamos pėdomis – studijuoja Kauno sveikatos mokslų universitete. Turėti reikalų su žemės ūkiu šiuo metu, jis, gink Dieve, nelinkėtų niekam, ne tik savo vaikui. „Bet kas iš tikrųjų laukia Lietuvos? Ne naujiena, kad perdirbėjai pieno įsiveža iš Lenkijos, Estijos. Turėdami savo grūdų, negi jau ir duonos savo išsikepti nebegalime? – svarstė jis. – Anądien žmona iš parduotuvės parvežė batoną, žiūriu, kilmės šalis pažymėta Latvija.“ Paklausti, kurie metai jų ūkiui vis dėlto buvo sėkmingiausi, J. ir V. Leonavičiai neslėpė – 2008-ieji, dar – 2009-ieji. „Galima sakyti, iki pat 2014-ųjų rugpjūčio gyvenom neblogai, o tada jau kai kirto per kainas, tai kirto – nuo lito metų pradžioje iki 51 cento už litrą pieno begavome“, – sakė Janina. Nėra vienybės – nėra jėgos Valdas yra neseniai rajone įsteigto Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos skyriaus narys. Jis negailėjo gerų žodžių šio skyriaus iniciatoriui ir pirmininkui Rimantui Skipariui. „Rimantas stengiasi padėti išspręsti problemas, aiškina, sako, būryje tai padaryti būtų lengviau, tačiau bėda, kad patys ūkininkai nesam vieningi“, – apgailestavo pašnekovas. Janina įsiterpė – esą kur tu rasi vienybę, jei kaimynas nuo kaimyno net kokią kainą gauna už pieną, slepia, teisybės nepasako. Tiesa, Kumpikuose po daugiau karvių laikančių ūkininkų jau beveik ir nebeliko – anot Valdo, suriestas į ožio ragą, nebematantis perspektyvos, ir vienas gyvulius jau išpardavė, ir kitas. Leonavičiai taip pat palaipsniui ūkį mažina – anksčiau per metus po 20–30 telyčių veislei teigė pasilikdavę, o šiemet – tik dvi. „Veršiukus parduodame įmonei, ši, kiek žinome, mėsą eksportuoja į Izraelį“, – sakė ūkininkas. V. Leonavičiui įstrigo viename pirmųjų Šeimos ūkininkų sąjungos skyriaus susirinkimų Kretingoje dalyvavusio Seimo nario Eugenijaus Gentvilo žodžiai – esą ūkininkai turį derintis prie šiandieninės situacijos ir persiorientuoti – į nuostolius gramzdinantį pienininkystės ar gyvulininkystės verslą pakeisti kitu, pavyzdžiui, auginti braškes ar serbentus. Anot Valdo, patarti persiorientuoti – paprasta, tačiau ar įmanoma tai lengvai padaryti? Jo žodžiais, nuvažiavai „fura“ prie Lenkijos sienos, apsigalvojai, apsisukai ir važiuoji sau į kitą šalį – vadinasi, persiorientavai. „O mūsų juk supirkta visa nauja šienavimo technika, šiaudų presas, traktoriai, vien už pieninės namuką apie 30 tūkstančių tuometinių litų sumokėjom, į šaldymo įrangą kiek investavom. Kur dabar viską dėti, kas tokio turto norės?“ – nuoskauda dalijosi jis.
|
|
