Šventėje praskriejo idealios Kretingos vizija

Šventę miestelėnai pasitiko apgaubti vienybės ir šv. Antano globos – laimingi, šviesūs, gerbiantys artimą ir aplinką, kurioje gyvena.

Lietuvoje lyg ir įprasta tikriesiems miestų gyventojams per šventes iš jų tyliai pasprukti, tačiau Kretingoje viskas atvirkščiai – šventinį savaitgalį gatvėse netrūko iš studijų didmiesčiuose bei užsienyje grįžusio jaunimo, netikėtai susitikusių kaimynų ir seniai nematytų giminių. Vienam savaitgaliui Kretinga tapo kone idealiu savo pačios atvaizdu: miestu, kurio gatvės pilnos žmonių, kur kavinės dirba ilgiau negu įprasta, vaikai atranda naujas erdves žaidimams, neįgalieji tarpsta tarp sveikųjų, kur dera populiarioji, klasikinė ir liaudies muzika, maldos ir istorinės paskaitos, o svarbiausia – bendruomenę užlieja nuoširdi bendrystė ir artumas.

Linkėjo šventumo

Simboliniame paminklo miesto įkūrėjui Jonui Karoliui Chodkevičiui šešėlyje šventinį šeštadienio rytmetį pradėjo mero inauguracijos ceremonija: iš Kretingos Garbės piliečio ir Premjero patarėjo Antano Vinkaus rankų regalijas priėmęs Juozas Mažeika nepamiršo nusilenkti savo pirmtakui, dėkodamas už dar XVII a. pradžioje padėtus tvirtus miesto pamatus – pastatytą bažnyčią, vienuolyną, mokyklą, miestui suteiktą savivaldą, ir tikėdamasis, kad J. K. Chodkevičius, įžengęs dabartin, nenusiviltų Kretinga.

„Žinau, kad vadovauti rajonui nebuvo, nėra ir nebus lengva, todėl kviečiu mažiau ginčytis ir bartis, daugiau kurti, o ne griauti, daugiau prisidėti, o ne pasinaudoti“, – kalbėjo meras.

Jam ir susirinkusiems svečiams savo palaiminimą suteikęs Kretingos parapijos klebonas Antanas Blužas akcentavo, jog kaip Kretingos miesto šventė dešimtmetį sutampa su jo globėjo Šv. Antano atlaidais, taip ir Kretingos istorija yra glaudžiai susijusi su katalikų bažnyčia ir broliais pranciškonais, šimtmečius besirūpinančiais miestelėnų dvasiniu gyvenimu.

„Ne tik šiandien, per atlaidus, kada švenčiame šv. Antano gimimo dangui dieną, bet ir kasdienybėje nepamirškime Kretingoje dirbusių šventųjų – tokių, kaip Jurgis Pabrėža ar Augustinas Dirvelė – semkimės jų pavyzdžio būti nesavanaudiškais ir tarnauti vieni kitiems. Tuomet mes patys būsime šventi ir padarysime kitus šventais, ir mūsų šventės ir gyvenimas bus šventas, – kalbėjo klebonas. – Išeikite iš šventės praturtėję ne tik vaišėmis, bet ir dvasia. Gyvenkime taip, kaip šv. Antanas, kaip taikdariai, nešantys gėrį kitiems.“

Mero regalijas antrąkart rajono šeimininkui Juozui Mažeikai įteikė Kretingos rajono Garbės pilietis Antanas Vinkus.

Priminė vienuolyno istoriją

Šventumo leitmotyvas, apjungęs šventę maldomis bei adoracijomis, ir sužydėjęs penktadienį, kai iškilmingai pašventintas šv. Antano altorius, tęsėsi ir parodos „Pranciškonai Kretingoje“ atidaryme bažnyčios galerijoje.

Bažnyčios ir vienuolyno istoriją, žymiausius Kretingos pranciškonus, jų veiklas tarpukariu, misionierišką darbą su parapijomis ir organizacijomis vaizdu aptarusią parodą pristatė Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas, priminęs, kad Kretinga prasidėjo būtent nuo bažnyčios bei vienuolyno, ir tik po jų atėjo eilė statyti miestą.

„Ši bažnyčia ir miestas, iki XVIII amžiaus pabaigos vadintas paties J. k. Chodkevičiaus vardu arba Karolštatu, buvo padėka Viešpačiui už pergalę, kurią jis pasiekė viename iš mūšių. Jeigu to nebūtų buvę, Kretinga galėjo likti paprastu kaimu“, – kalbėjo J. Kanarskas.

Tikra pasaka vaikams tradiciškai tapusi atžalyniečių „Boružių pieva“ sutraukė daugybę jaunų šeimų. Ši boružių pieva – pirmoji jaunai mamai Eglei Rupulevičienei ir jos mažyliui.

J. K. Chodkevičiaus sumanymu Kretingos vienuolynas turėjo tapti priešakiniu katalikybės postu Žemaitijoje ir atremti protestantizmo įtaką, tekėjusią iš Klaipėdos krašto.

Vienas iš įdomesnių parodos eksponatų – XX a. pr. nuotrauka, kurioje užfiksuotas vienuolyno sodas, kuriame jo gyventojai laikė bites.

„Negana to, po sodą vaikštinėjo stirnos, o fontane plaukiojo ruonis, – sakė J. Kanarskas, komentuodamas mistišką atvaizdą. – Kyla klausimas, kaip Kretingoje atsidūrė ruonis iš gėlųjų vandenų – juk jis greičiausiai turėjo būti atgabentas iš Baikalo ežero, ir kaip jis galėjo gyventi tokiame nedideliame fontane.“

Istorikas priminė ir dar vieną seną pasakojimą, kalbantį apie tai, kad 1709 metais į vienuolyną veržęsi švedai kirviais tol kapojo vienuolyno duris, kol buvo įleisti į vidų. Kirčiai išliko ne tik legendose, švedų pažymėtos durys iki šiol eksponuojamos vienuolyne.

Kokios Antaninės be apvainikuotų Antanų!

Mugė žaižaravo įvairove

Šeštadienį Rotušės aikštėje išsirikiavę tautodailės ir amatų mugės „Nežiopsosi – nestokosi“ dalyviai stebino prekių gausumu ir įvairove: nuo pintų krepšių iki tapybos darbų, nuo kvapnių muilų iki stebuklingų žolelių mišinių ir indiškų prieskonių, nuo odinių rankinių, virtuvės rakandų iki prancūziškų kvepalų ir šilko skarelių, tačiau ne vienas pirkėjas pasigedo originalesnių, išraiškingesnių, rankų darbu sušildytų kūrinių.

Medžio dirbinius mugėje išdėliojęs salantiškis tautodailininkas Alioyzas Pocius su žmona Adele taip pat prisipažino naujovių Kretingai neatvežę: „Visi ieško, kas pigiau, todėl populiariausios prekės – mediniai šaukštai ir pjaustymo lentelės.“

Nedaug šventėje buvo ir prekiautojų medumi, mat vydmantiškės bitininkės Violetos Šedienės žodžiais, pavasarinio medaus šiemet prinešė tik stipriausios bičių šeimos.

Anksčiau medžio dirbiniais kretingiškius mugėse gundžiusi Veronika Sendrauskaitė iš Jakštaičių kaimo šiemet pirmąkart pasirodė su išraiškinga keramika: „Net mano medis jau virsta į molį – labai ažūriškai jį išraižinėju, bet drožinių neatsivežiau, nes vis tiek niekas jų neperka.“

Praeivių akį traukė ir akmentašio Andriaus Žilinsko bei jo kolegų akmens pažabojimai: akmeniniai stalviršiai, peleninės, sodo statulėlės.

Bene smagiausiai mugėje jautėsi Padvarių globos namų gyventojai, ne tik pristatę savo darbų parodą bei surengę kapelos pasirodymą, bet ir kvietę vaikus į kūrybines dirbtuves, kur mokė savo mėgstamų kūrybinių technikų – papjė mašė, dekupažo, lipdinių ar veltinio subtilybių.

Globos namų gyventojų kūrybiškumu ir drąsa kaskart neatsistebinčios socialinės darbuotojos Vykintos Morozovienės žodžiais, padvariečiai ir patys kuria, ir kitus moko su dideliu džiaugsmu.

Į viešumą pirmąkart išėjo ir Kretingos neįgaliųjų draugijos nariai, mugėje vaišinę naminių moliūgų blynais ir siūlę įsigyti rankomis siūtų šlepečių bei margaraščių mezginių.

„Žmonės nebegali užsidaryti su savo skausmu, – kalbėjo organizacijos atstovė Birutė Zenkevičienė. – Mums reikia bendrystės, reikia jos keliamo entuziazmo, kurio šiandien pasikrausime su kaupu.“

Iškilmingoje apdovanojimų ceremonijoje už aktyvią ir reikšmingą kultūrinę veiklą meras Juozas Mažeika premijas įteikė (iš kairės) Alfonsui Sereikai, Pranui Razmui, Juozui Maksvyčiui, Nerijui Gedminui, o tądien savo vestuves šventusiam Donatui Žilinskui premija buvo įteikta išvakarėse.

Ir jaunam, ir vyresniam

Mugės svečius linksminęs folkloro festivalis „Pastauninko pintinis“, draugėn subūręs dešimt liaudies dainą ir šokį puoselėjančių kolektyvų iš Kretingos, Vydmantų, Senosios Įpilties, Šukės, Mosėdžio, Klaipėdos, Pasvalio, Kauno ir dar porą kapelų iš Latvijos, dar smagesniu tapdavo į sceną žengus debiutuojančiam renginio vedėjų duetui – Sigitai Dirmeitienei ir Karolinai Uksaitei arba mamelei ir dukrelei, dažniau vadintai tiesiog „mizerija“.

Taip pat trankiai, tik šįsyk jaunų šeimų publika šėlo ir tradicinėje „Boružių pievoje“, kurią jau dešimtmetį organizuoja vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ aktoriai, įkvėpti savo vadovės Auksės Antulienės.

Gerų žodžių atžalyniečiams negailėjęs jaunas tėvas Vidmantas Milašius į „Boružių pievą“ atsivedė dvi savo atžalas: „Sūnui ši pieva – antroji, o dukra jau dalyvavo daug kartų, todėl atsimena ir pati prašosi. Juk tiek veiklų, žaidimų ir vaikų niekur kitur Kretingoje nebūna.“

Miesto šventės koncertų margumyne dvasinio peno rado kiekvienas – visą savaitgalį kretingiškiai galėjo mėgautis ir religinės, chorinės muzikos koncertais, šeštadienį pilna estrada klausėsi kaimiškos muzikos ansamblio „Jonis“ pasirodymo, kiek vėliau į pasimatymą kvietė Merūno Vitulskio kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru atliekama klasika. Šokius užkūrė Katažina ir Deivydas Zvonkai, padedami Smaragdinio choro, o į kulminacinį šventės momentą – fejerverką – palydėjo scenos veteranų „Rondo“ šlageriai.

Koncertų sūkuryje premijomis už aktyvią ir reikšmingą kultūrinę veiklą pagerbti penki šiemet labiausiai nusipelnę asmenys: Kretingos rajono kultūros centro Egidijaus Radžiaus teatro vyriausiasis režisierius Nerijus Gedminas ir režisierius Donatas Žilinskas, darbėniškis poetas Juozas Maksvytis, liaudies menininkas Alfonsas Sereika bei Kretingos kultūros centro direktorius Pranas Razmus.

Į tautodailės ir amatų mugę „Nežiopsosi – nestokosi“ įsiliejo ir pripažinti liaudies meistrai, ir bendrystės išsiilgę mėgėjai iš Padvarių globos namų bei Kretingos neįgaliųjų draugijos.

*

Kretingos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjos Reimundos Ruškuvienės teigimu, iš viso miesto šventė šiemet kainavo apie 19 tūkst. Eur: kaip ir ankstesniais metais iš savivaldybės biudžeto jai skirta apie 10,2 tūkst. eurų (apie 35 tūkst. Lt), dar beveik tiek pat – apie 9-10 tūkst. eurų – surinkta iš rėmėjų, geranoriškai prisidėjusių prie šventės. „Pats brangiausias dalykas šiemet – atlikėjų paslaugos, kurias ir finansavome iš Savivaldybės šventei paskirto biudžeto. Jei anksčiau pasirodymas kainuodavo 2 tūkst. litų, dabar už tą pačią programą prašoma 2 tūkst. eurų“, – tikino R. Ruškuvienė. Dar šiek tiek lėšų iš Savivaldybės biudžeto paskirta scenos puošybai, apie 350 Eur atiteko „Boružių pievai“. „Galėjome šventei išleisti ir dar mažiau lėšų, bet maždaug 1,4 tūkst. eurų rėmėjų pinigų išleidome LED ekrano nuomai, kuriuos visi aplinkiniai miestai jau naudoja šventėse“, – apie pasiteisinusį ir šventės nuotaiką atliepusį ekraną kalbėjo R. Ruškuvienė. Likusi iš rėmėjų surinktos sumos dalis atiteko pakylos, scenos nuomai, fejerverkams įsigyti, taip pat smulkesnėms paslaugoms – įrėminimui ir suvenyrams.

• Rašyti komentarą (26)