|
|
|
Nuo suknelės motinai iki televizijos projekto
Baigęs mokyklą kretingiškis Evaldas Valantiejus šventai tikėjo, kad jam lemta perimti šeimos verslo vairą, tačiau nuo paauglystės tyliai budėjusi šalia – jaunimo teatro spektakliuose, žaidimuose su mamos adatomis, festivalių užkulisiuose – aistra madai tik laukė tinkamos akimirkos. Vadybos studijoms kapituliavus prieš simpatiją rūbų siluetams, šiandien 25-erių Evaldas – vienas iš realių pretendentų į geriausiojo titulą televizijos projekte „Aš – stilistas“.
Žinomame drabužių parduotuvių tinkle vizualistu dirbantis E. Valantiejus jau skina pirmuosius televizijos teikiamo populiarumo vaisius – tik ką nufilmuotame vienos lietuviškos radijo stoties reklaminiame klipe radijo laidų vedėjai šėlsta su spalvingais Evaldo parinktais rūbais. „Mes su sese sakome, kad yra nerašytas Kretingos dorovinis kodeksas, kurį visi gauna, – į daugelį dalykų žiūrime kitaip, ne taip laisvamaniškai. Todėl iš pradžių dvejojau ir dėl šio projekto. Vertinau save kritiškai. Juk yra daugybė žmonių, kurie galvoja, kad yra geresni negu yra iš tiesų, – atviravo vaikinas. – Kita vertus, norėjosi sau ir kitiems įrodyti, jog ne be reikalo užsiimu mada, kad galiu tai daryti ir darau gerai.“ Pirmoji suknelė – mamai Prieš tris mėnesius startavusiam projektui „Aš – stilistas“ artėjant prie finalo, Evaldas išlieka geriausiųjų ketvertuke. Pasak vaikino, prieš kameras nejauku buvo gal tik pirmąją laidą, kurios filmavimas užtruko devynias valandas, o dabar į jas apskritai nebekreipia dėmesio. Projekto, kuriame vedėjų amplua patikėtas stilistams Agnei Jagelevičiūtei ir Kęstui Rimdžiui, atrankoje Evaldas atsidūrė beveik atsitiktinai, paraginus draugams, ir netikėtai aplenkė pusantro šimto pretendentų. Taip pat atsitiktinai prieš kelerius metus likimas nuvedė ir į savanorystę festivalio „Mados infekcija“ užkulisiuose, kardinaliai pakeitusią E. Valantiejaus kelią. „Visada maniau, kad būsiu verslininkas ir dirbsiu tėvo įmonėje, todėl pasirinkau įstaigų vadybos studijas, bet užteko pabūti vienoje „Mados infekcijoje“, kad iki galo sau prisipažinčiau, jog noriu daryti kažką tokio“, – teigė E. Valantiejus. Evaldui nusprendus pasukti į dizainą, draugai visiškai nenustebo – tikrąjį kūrybingo vaikino pašaukimą jie teigė pajutę gerokai anksčiau negu jis pats, dar lankant jaunimo teatrą „Atžalynas“, kur aktoriai patys kurdavo kostiumus ir dekoracijas. „O ir patį pirmą rūbą sukūriau dar paauglystėje savo mamai gimtadienio proga. Tuomet net siūti nemokėjau. Mane išgelbėjo paprasta suknelės konstrukcija. Didžiausia pagalbininke tuomet tapo pati mama, padėjusi iškirpti apykaklę. Ji, kaip ir daugelis kitų mamų, valdė adatą, ir mums šį tą pasiūdavo“, – pirmuosius bandymus kurti prisiminė Evaldas. Pasak E. Valantiejaus, tėvai jo pasirinkimų niekada nevaržė, todėl planus imtis dizaino sutiko teigiamai. „Iš pradžių nieko nepasakė tik tėvas, – prisiminė kretingiškis. – Tačiau dabar jaučiu didžiulį jo ir kitų šeimos narių palaikymą, ir tai man be galo svarbu.“ Stebi augančią rinką Metęs mokslus Vilniaus Gedimino technikos universitete ir po apmąstymų pertraukos nusprendęs siekti aprangos dizaino studijų Vilniaus kolegijos Menų ir kūrybinių technologijų fakultete, Evaldas greitai prisijaukino pieštuką ir per dvi savaites ranką išlavino tiek, kad sugebėjo sėkmingai išlaikyti stojamuosius. „Studijose buvau vienintelis vaikinas. Galima sakyti, kad dėl to mane net šiek tiek lepino, darė išimtis, nors dabar susitikęs dėstytojus už tai papriekaištauju“, – juokėsi stilistas. Kolegijoje E. Valantiejus išmoko visko, ko gali prireikti pramoninėje rūbų gamyboje, – nuo eskizo iki siuvimo, tačiau gavo ir paskatinimą ieškoti savyje kūrėjo. Bene labiausiai apdovanotas Evaldo bakalauro darbas – „MeditSpace“, apkeliavęs keletą dizaino konkursų, o prieš keliolika dienų sulaukęs pagyrų tarptautiniame mados festivalyje Kaune „Apkalbos“, kur jaunąjį kūrėją pastebėjo Aleksandro Vasiljevo fondo atstovai. „Dar daugiau įspūdžių parsivežiau iš dizainerių konkurso Rygoje „Habitus Baltija“, kur turėjau progos pasivaržyti su dar 43 kūrėjais. Tai – labai didelis ir rimtas konkursas. Studijų metais jame dalyvavo pats Aleksanderis Makvynas“, – sakė E. Valantiejus, pamažu išbandantis tarptautinius vandenis. Vis dėlto, gyvenimas užsienyje Evaldo nevilioja. Stilisto teigimu, jei ir išvyktų – tik studijoms ir tik su sąlyga, kad grįžtų: „Kol kas man visai patinka mūsų šalyje. Mada čia įgauna pagreitį, gerą komerciškumą, atsiranda ryškių kūrėjų. Čia yra ką veikti – mados niša tik auga.“
Nebijoti spalvų ir raštų Gatvėje žmonių aprangą nevalingai skenuojantis stilistas sakė, kad jam ne taip svarbu, ką žmonės rengiasi, daug svarbiau – ar jiems jų drabužiai patinka: „Stilius nėra tai, kas madinga, o tai, kas kuria asmenybę, ar bent pakelia nuotaiką. Todėl aš niekada neteisiu kitų aprangos, tik atkreipiu dėmesį į kirpimus, originaliai suderintus rūbus, faktūras, batus. Mokausi iš to, ką matau.“ Įkvėpimo šaltiniu E. Valantiejui tampa ir socialiniai tinklai, kuriuose kartais išnyksta ištisoms valandoms. Kretingoje, į kurią bent kartą per mėnesį Evaldas būtinai grįžta, taip pat vyksta pokyčiai. Pasak Evaldo, anksčiau apsirengti taip, kaip manekenai „Akropolio“ vitrinose, išdrįsdavo vienetai (pavyzdžiui, dygsniuota striukė tuomet dar buvo naujovė). „Prisimenu save mokyklos laikais – kokie visi buvo konservatyvūs. Žinoma, panelės jau ir tuomet nebijojo ryškesnio įvaizdžio, o dabar įsidrąsino ir vaikinai, – pastebėjo E. Valantiejus. – Manau, kad nėra nieko blogiau už vienodumą.“ Tačiau lietuviai madoje vis dar išlieka konservatyvūs, vengia raštų ir spalvų, nors neretai būtent raštas, E. Valantiejaus teigimu, gali padėti išspręsti daugybę problemų: „Lietuviai mėgsta vienspalvius rūbus, pastelinius atspalvius, o juoda spalva – visų lietuvių topų topas. Nors, turiu prisipažinti, kad ir pats be galo myliu juodą.“ Įdomiausi – kuriantys vyrams „Aš – stilistas“ vedėjų A. Jagelevičiūtės ir K. Rimdžiaus iki pažinties nevadinęs autoritetais, Evaldas išlieka ištikimas savo nuomonei ir dabar, nors ir gerbia jų profesionalumą bei patirtį. „Gal kažkam pasirodys keista, bet manęs nežavi ir Juozo Statkevičiaus kūryba, išskyrus paskutinę kolekciją, kuri paliko tokį stiprų įspūdį, kad net pasigailėjau nenusipirkęs bilieto. Tik čia labiau reiktų sveikinti ne dizainerį, o stilistą, prie J. Statkevičiaus rūbų derinusį galvos apdangalus, papuošalus, viską, kas sukuria tą „vau“ efektą“, – samprotavo kūrėjas. Savo favoritais lietuviškoje madoje Evaldas vadina vyrams kuriantį Giedrių Paulauską, ilgą laiką žavėjosi ir Giedriumi Šarkausku, gebančiu meistriškai suvaldyti kaprizingą lietuvišką audinį – liną. „Paskutinėje mados infekcijoje sudomino Kristinos Kruopienytės ir mados naujokės Liucijos Kvašytės kolekcija – iš jos neabejotinai išaugs didelis žmogus. Seku ir Islandijoje gyvenančio Dainiaus Bendiko darbus – šiuo metu mane visiškai užvaldžiusi jo kūryba“, – kalbėjo Evaldas. Savo kūryboje E. Valantiejus taip pat kol kas susikoncentravęs į vyrų madą, nors ir supranta, kad perkamoji galia šioje rinkoje priklauso moterims. „Norint gaminti madą, reiktų į tai atsižvelgti – galvoti, ką pasiūlyti moterims arba kaip per jas pasiekti vyrus, – kalbėjo vaikinas, kol kas rūbus kuriantis tik draugams bei mamai. – Norėčiau tuo užsiimti nuolat ir dalyvavimas projekte tik pastūmėjo mane į priekį. Būtų kvaila nepasinaudoti šiuo momentu.“
|
|
