|
Ankštakiuose sąvartynas primena piliakalnį
Išarti ir pavasario sėjai jau paruošti dirvonai su kylančiu nuo jų riebios žemės kvapu, tolumoje sužaliavęs milžiniškas kalnas ir gyvenvietėje prie elektros stulpų triūsiančių bendrovės LESTO darbininkų pulkas, - tokia kasdienybe užvakar pasitiko senas gatvinio tipo Ankštakių kaimas, esantis pusiaukelėje tarp Kretingsodžio ir Žibininkų.
Kenkia žvirbliai ir kurmiai Vietiniai gyventojai, kurių Ankštakiuose suskaičiuojama iki pusantro šimto, į LESTO visame kaime vykdomus elektros tinklų atnaujinimo darbus reaguoja ramiai: „Kiekvienas remontas atneša nepatogumų, o ypač atjungus elektrą, bet juk reikia sutvarkyti“, – kalbėjo Stefanija ir Vladislovas Pociai, vaikščiojantys palei suartą daržą, kur ant pūpsančios komposto krūvos įtaisytas savadarbis žvirblių baidymo mechanizmas – vėjo sukamas malūnėlis. Senoliai noriai leidosi į kalbas apie žemę, ūkį ir kenkėjus: „Priskrenda tų čirškautojų pulkai, visus pašalius apvaro. O žvirblių baidyklė tarška nuo vėjo ir išbaido.“ Sodybos šeimininkams tenka ne juokais susikibti ir su kurmiais. „Iškniso visą žolę, o pernai buvo ir į šiltnamį įsitaisę. Vos pasodinau pomidorus, žiūriu – per patį vagos vidurį iškelti kauburiai, ir žemė po jais juda. Įsivaizduojat, rankoj laikiau kaplį ir su tuo pačiu iškabinau 4 prakutusius kurmiukus, – bėdojo Stefanija. O jos sutuoktinis pajuokaudamas antrino. – Akim juk nemato, kur ir ką knisa.“ Senoliai sakė Ankštakiuose gyvenantys jau daugiau kaip pusšimtį metų, o santuokoje – 58-erius. Užaugino 5 vaikus – 3 sūnus ir 2 dukteris – ir sakė esantys labai laimingi tėvai, nes nė vienas iš vaikų ne tik šunkeliais nenuėję, bet ir Lietuvos į užsienius neišmainę – visi gyvena netoliese, turi darbus, ir prireikus supuola patalkinti. Nors, samprotavo, anokie čia šiandieną ir darbai besą, nes žemę išnuomoję ūkininkui Stasiui Pielikiui, o patys, ačiūdie, dar pakrutantys, nors per devintą dešimtį jau keliaujantys: Stefanijai yra 83-eji, o Vladislovui – 82-eji.
Rūpinasi kaimo koplyčia O V. Pociaus tėvas Pranciškus buvo šaulys, šeima už tai buvo ištremta į Šiaurę – į Tomsko sritį. „Dirbau ten mechanizatoriumi, direktorius sakė – jei grįžęs į Lietuvą negausi darbo, parašyk, atsiųsim pinigų, ir grįžk. Bet kur begrįši – sava žemė, atrodė, kitaip net kvepėjo“, – vaizdingai pasakojo vyras. Anot jo, šio kaimo senbuvis Šimkus ligi tremties Ankštakiuose, palei kelią, priešais jų sodybą, buvo pastatęs akmeninę koplyčią. Ant jos pritvirtinta lentelė skelbia, kad ji saugoma valstybės. „Durys supuvusios, jau sykį patys keitėme, reikia stogą perdažyti. Žadam seniūno prašyti pagalbos, jei jau yra saugoma – valstybė turėtų ir pasirūpinti“, – samprotavo S. ir V. Pociai.
Sugrįžo į tėvoniją Nuo pastolių nulipęs, pirtelę tėvonijoje besistatantis Andrius Vaškys neslėpė, jog kaime gimęs–augęs, – sukūręs šeimą iš pradžių pakeliavęs po miestą, bet ir vėl sugrįžęs į kaimą. „Užtruko, kol prisijaukinau miestietę žmoną ir atsitempiau į kaimą. Išprotėsiu kaime – nei krautuvės, nei žmonių, iš pradžių sakė ji, bet apsiprato ir dabar patinka. Išeini į lauką – tuoj sulapos, sužydės, išsineši kavos, mėgaujiesi. O ką veikti mieste – žmogus nė savo balkone parūkyti nebegali“, – šmaikštavo vyras, gyvenąs kartu su tėvais – Birute ir Stasiu Vaškiais. Beje, ūkiniame pastate kuriasi ir sesers šeima. „Anksčiau vaikai bėgo į miestą, o dabar jau grįžta į kaimus. Juk ir kaimas šiandien jau nebe tas, kaip buvo anksčiau – žemės nebedirbam, gyvulių nebeauginam“, – tvirtino S. Vaškys. Sodyboje prie Stasio rankomis įrengto alpinariumo, kurį, senolis sakė, dėliojęs pagal žurnalų pavyzdžius, o ir matęs televizijoj, saulėje lepinosi riebus murkis. „Visiems pas mus vietos užtenka: beliko tik keturi katinai, o pernai buvo net aštuoni“, – pastebėjo Andrius.
Restauravo senovinius statinius Saulės atokaitoje glėbyje šuniuką glostantis Vytautas Drungilas džiaugėsi sulaukęs pavasario šilumos. Neįgalus, sunkai vaikštantis vyras pasakojo šiandieną nesijaučiąs vienišas – mat, gyvena kartu su dukters šeima, o sklype kitapus kelio, kur išlikusi senovinė rąstinė klėtis, kuriasi jo sūnus Vytautas. „Pritaikys senovę dabarčiai“, – sakė vyras, nugrimzdamas į prisiminimus, kaip visą gyvenimą ne griovė, o statė. Didžiumą gyvenimo dirbęs Klaipėdos restauratorių komandoje – buvęs mūrininku: jam tekę restauruoti Pranciškonų vienuolyną, grafų Tiškevičių rūmus, koplyčią ir tvorą Kretingoje, Palangos gintaro muziejų, Šateikių dvarą. O ir jaunystėje, tarnaujant kariuomenėje Kazachstane, statę aviacijos bazę, barakus. Mat, jo žodžiais, rusai bijoję amerikonų ir rengėsi karui – statė karo objektus, ginklavosi. Tolumoje, kitapus pašnekovų sodybų, matosi iškili žalia kepurė – tai apželdinta buvusio sąvartyno kalva. „Dabar čia – mūsų piliakalnis, – juokavo A. Vaškys. – Vaikai žiemą leidžiasi rogutėmis. Anksčiau bjauru buvo ir pažvelgt į tą pusę – vaizdas klaikus, vėjas nešdavo šiukšles į sodybas, maišai strigdavo gyvatvorėse.“ Dabar buvusiame Ankštakių sąvartyne – tvarka, žmonės į aikštelę atvežtas stambias atliekas krauna į konteinerius.
|