Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Šventojo Florijono pasekėjai Kretingoje

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2015-04-17

Dabartinėje J. K. Chodkevičiaus gatvėje, šalia nebaigtos bibliotekos, gerokai prieš šimtmetį pastatyta šventojo Florijono skulptūra miestiečiams teikė viltį, kad apsaugos miestą, bažnyčią bei vienuolyną nuo gaisrų, kurie negailestingai prarydavo ištisus kvartalus. Į nuolatines kovas su ugnimi jau tada stodavo miesto ugniagesių savanorių komandos.

Kretingos ugniagesių savanorių rikiuotė prie senosios gaisrinės apie 1920–1924 m.

Medinė Kretinga pleškėdavo

Prieš profesinę ugniagesių, globojamų šventojo Florijono, dieną – gegužės 4-ąją, į miesto praeitį, prisimenant jo valdytojų bei ugniagesių pastangas apsaugoti Kretingą nuo gaisrų, skaitytojus nuves savojo miesto istorijos žinovai Julius Kanarskas ir Vaidas Kuprelis.

Aplink Rotušės aikštę XVII–XVIII amžiais besikurianti Kretinga buvo medinė. Kretingos muziejaus istoriko J. Kanarsko žiniomis, miestiečiams buvo privaloma rūpintis ir būstų šalia aikštės apsauga nuo gaisrų. Magistratas buvo įsakęs šiaudinius namų stogus pakeisti tvirtesne danga, kaminus išvesti viršum stogo ir nuolat juos valyti. Kuris gyventojas šalia namų neturėjo šulinio, privalėjo laikyti pilnas vandens statines. „Nežinia, ar šių reikalavimų miestiečiai paisė“, – svarstė jis.

Prie aikštės išsirikiavę pastatai praktiškai visi buvo mediniai, todėl ugnis įsiplieksdavo greitai ir ilgam. „Nepaisant miesto valdžios pastangų apsisaugoti nuo gaisrų, Kretingai ne kartą teko kovoti su ugnimi. XVII–XVIII amžiuje vykusių gaisrų centrinėje aikštėje ir aplink ją priežastis buvo suirutė ir šalyje vykę karai“, – pabrėžė J. Kanarskas.

Šventasis Florijonas stovėjo J. K. Chodkevičiaus gatvėje, ant kampo, priešais dabartinį daugiabutį.

Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis, perėmęs Kretingos grafystės valdas, miesto vadovybei paliepė pasirūpinti tuo, jog miestas kuo greičiau taptų mūrinis, - mūrinių pastatų šalia aikštės statyba pradėta 1790 metais.

„Lenkų istorikas M. Galinskis XIX a. rašė, jog Kretinga esantis gražus mūrinis miestelis pasienyje su Vokietija. Aikštėje stovėjo stačiatikių cerkvė, prie stulpų buvo pritvirtinti žibintai, pietrytiniame kampe – liuteronų evangelikų bažnyčia, o priešais ją ir dabartinę „Ikiuko“ parduotuvę buvo pastatytas gaisrinės pastatas. Gaisrinė miestui buvo ne mažiau svarbi, negu šventovės“, – patikino istorikas.

Ugniagesiai - žydai

Pirmoji Kretingos gaisrinė buvo pastatyta po 1889 m. mieste prasiautusio itin galingo gaisro. Tuo pačiu metu įsikūrė savanorių gaisrininkų komanda.

Anot J.Kanarsko, ugniagesių komandą tuomet sudarė 20–30 jaunų, dažniausiai žydų tautybės, vyrų. „Katalikai buvo žemdirbiai, triūsdavę laukuose nuo aušros ligi sutemų. O miestelio žydai užsiiminėjo amatais ir prekyba. Laisvą laiką jie skirdavo savo namų ir verslo bei viso miesto apsaugai nuo ugnies. Gaisrinėje savanoriai pakaitomis budėdavo dieną–naktį. Netrukus šalia medinio gaisrinės pastato aikštės centre iškilo aukštas keturkampis mūrinis stebėjimo bokštas“, – pasakojo miesto istorijos žinovas.

Naujoji gaisrinė Kęstučio gatvėje apie 1950 m. „Su Marksu – Engelsu – Leninu – Stalinu, Komunistų partijos vadovaujami pirmyn į Komunizmo pergalę“, – toks šūkis skelbė viršum vainikais apipintų „didžiųjų vadų“ portretų.

XX amžiaus pradžios aikštės nuotraukose matosi šulinys, kurį vėliau pakeitė artezinis šulinys su rankiniu siurbliu. Motorinį siurblį miestas įsigijo tik 1925 m.

Šalia gaisrinės buvo įrengtas vandens rezervuaras. „Tačiau, kilus stipriam gaisrui, vandens jame neužtekdavo, ypač – sausringą vasarą. Ugniagesiai turėjo vežimų su statinėmis vandeniui. Įsiplieskus gaisrui, arklius jie imdavo iš miestiečių ir per akmenimis grįstą aikštę bildėdavo Birutės gatvės link, kur buvo tiesus privažiavimas prie Akmenos upės palei ir šiandien tebestovintį raudonų plytų pastatą“, – savo įžvalgomis pasidalijo Pranciškonų gimnazijos istorijos mokytojas Vaidas Kuprelis. Ugniagesiams beskubant į gaisrą, anot jo, dažnai didesnė dalis vandens iš statinių išsiteliūškuodavo. O kitąkart atsitikdavę taip, kad perdžiūvę vežimų ratai nuo statinių su vandeniu svorio ir bevažiuojant subyrėdavo.

Sutilpo gaisrinė ir burmistras

Po 1889 m. gaisro ties miesto ir vienuolyno žemių riba buvo pastatytas šv. Florijono paminklas, kurio postamentas – mūrinis, 3 tarpsnių, o pati šventojo skulptūra buvusi medinė, polichromuota. Skulptūra sudegė per gaisrą, kilusį pirmosiomis II pasaulinio karo dienomis, o po karo buvo nugriautas ir jos postamentas.

„Prieš 100 metų, balandžio pabaigoje, Kretingą užėmus kaizerinei vokiečių kariuomenei, padegus Kumponų namą Kęstučio gatvėje, sudegė 13 vienas šalia kito esančių namų šioje gatvėje ir aplink turgavietę. Nukentėjo ir priešingas aikštės pakraštys – sudegė gyvenamieji namai tarp dabartinių „Senukų“ ir „Maximos“, – pasakojo J. Kanarskas.

Gaisrinė ir ugniagesių automobiliai 1971 m.

Kai 1918 metais Lietuva atgavo nepriklausomybę, Kretingos centras atrodė niūriai.

Viduryje aikštės stūksojo karo metais nukentėjusi cerkvė, joje pamaldos nebevyko, nes mieste nebeliko stačiatikių bendruomenės, o 1927–1928 metais cerkvė buvo iš viso nugriauta. Tuo pat metu Kretingos savivaldybė kaupė lėšas naujo gaisrinės pastato statybai jai priklausančiame sklype Kęstučio gatvėje – nauja moderni mūrinė gaisrinė buvo pastatyta 1938 m., o aikštėje stovėjęs medinis ugniagesių pastatas nugriautas.

Anot J. Kanarsko, pastato, kuriame ir šiandien veikia Kretingos priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, apačioje veikė gaisrinė, o viršuje buvo įsikūręs miesto burmistras. Tačiau po karo ugniagesių tarnybai tapus sukarinta, sovietai miesto valdžią iš šio pastato iškėlė.

*

Šv. Florijonas laikomas su ugnimi susijusių profesijų – ugniagesių, kepėjų, kalvių, metalurgų, kaminkrėčių – globėju. Jis paskelbtas Aukštutinės Austrijos, kur gimė, bei Lenkijos Karalystės, kur ilsisi jo palaikai, globėju.

Pagal legendą, šv. Florijonas, vadovaudamas karių būriui, vienu kibiru vandens užgesino degantį kaimą. Šv. Florijono kultas įsigalėjo XIX – XX a. ieškant globos gaisrų, katastrofų bei epidemijų atvejais. Daugelyje Europos šalių Šv. Florijono dienos proga buvo rengiamos šventės visuomenei, organizuojami ugniagesių pasirodymai. Siekiant priminti Australijoje 1998-ųjų gruodžio 2-ąją penkių liepsnose žuvusių ugniagesių pasiaukojimą, pirmą kartą viso pasaulio ugniagesių bendruomenėse kitąmet buvo pagerbtas žuvusiųjų atminimas, suderinus šią atminimo dieną su šv. Florijono diena.

Siekiant priminti Lietuvos gyventojams apie ugniagesių pasiaukojantį darbą bei nevaldomos ugnies keliamą pavojų, ugniagesių globėjo Šv. Florijono diena, minima gegužės 4-ąją, 2014 m. įrašyta į Atmintinų dienų įstatymą.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas