|
|
|
Kas įsiūbuoja Damoklo kardą
Brolis pranciškonas Paulius Vaineikis išvien su broliu Karlu Bertagnin šį pavasarį buvo pakviesti į jų brolijos vienuolyną Konstantinopolyje, Turkijoje. O po patirčių Šventojoje Žemėje ėmėsi iniciatyvos pagelbėti Sirijos krikščionims. Pabuvojęs karštuose pasaulio kraštuose, kur tvyro įtampa dėl tikėjimo, brolis Paulius su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais pasidalijo pamąstymais, kas visgi pasaulyje kursto nesantaiką ir, jo žodžiais, įsiūbuoja Damoklo kardą.
Gobšumą dangsto Dievu „Esu giliai įsitikinęs, kad visų blogybių priežastis yra godumas ir pinigai. Nesantaiką tarp tautų, karinius konfliktus kursto ir dėl to kalti yra ne musulmonai, žydai ar Rusijos krikščionys, o didžiųjų pasaulio valstybių, prisidengiančių Dievu ir religija, gobšumas. Po II pasaulinio karo ši žmonijos rykštė buvo sustabdyta, bet nuo perteklinio gyvenimo ir vėl stovime ant III pasaulinio karo slenksčio“, – samprotavo brolis Paulius. „Nereikia pamiršti, kad I ir II pasaulinius karus išprovokavo ne islamistai, o patys europiečiai, – skambėjo tiesūs brolio Pauliaus žodžiai. – Drįstu sakyti, kad Dievas dar niekada nebuvo taip įžūliai skaudinamas europiečių, kaip yra dabar: Europos Sąjunga visiškai ištrynė Jo vardą iš Europos chartijos dokumento, beje, mes, lietuviai, pirmieji ją patvirtinome.“ Anot jo, dabar pasaulyje kylantys karai yra subtiliau pridengiami religinėmis vėliavomis. „Nors iš tikrųjų žudantis islamistas 100 proc. pažeidinėja Koraną, ir, pagal musulmonų tikėjimą, jis yra tikras nusikaltėlis. Ta pati Rusija: mes mylime šią geraširdę tautą, žavimės jų tikėjimu, bet neturime nieko bendra su politika, skatinančia kariauti ir žudyti. Taip pat yra labai svarbu atskirti religingą žydą nuo žydo politiko. Krikščionis ir musulmonas visuomet stengdavosi sutarti su tikinčiais žydais. Dievas nėra nė vienų pusėje: jam skaudu, kai pykstasi jo vaikai, arba, kai neapykanta ateina iš kurio nors vieno vaiko“, – kalbėjo P. Vaineikis. Konfliktas, kilęs žmogaus viduje, persikelia į šeimą, o iš šios – į valstybę. Prasidėjęs vienoje valstybėje, eina į kitas. „Europa tik laukia savo eilės, todėl jau šiandien negalime būti abejingi Sirijai – žiauriausia padėtis šiandieną yra tame regione“, – teigė pranciškonas.
Nerūpi – krikščionis ar musulmonas Tai jis patyrė pernai nuvykęs pas brolius pranciškonus į Izraelį – Šventosios Žemės kustodija yra atsakinga už pranciškonų veiklą aplinkinėse valstybėse: Sirijoje, Irake, Libijoje, Libane, Palestinos Gazoje bei Egipte. „Ligi tol buvau tik girdėjęs apie kraupią situaciją Sirijoje, ir labai palietė širdį, kai pats tai pajutau. Prasidėjus šaudynėms, raketa pataikė į Sirijos pranciškonų vienuolyną prie sienos su Izraeliu. Ten gyveno 2 broliai, vienas iš jų psichologiškai nebeatlaikė karo žiaurumų, o kitas gyveno už 5 km, kuriuos tenka įveikti, rizikuojant būti nukautam. Sakau – siųskit mane ten. Broliai nusijuokė: tu – europietis, išsyk taptum įkaitu. Sako: jei nori padėti, organizuok finansinę pagalbą. Miestai ten sugriauti, žmonės gyvena ant griuvėsių, sužeistųjų – krūvos. Vaistai, būtiniausi produktai, atkeliaujantys kontrabandiniais kroviniais, perkami tik turguose“, – atviravo pašnekovas. Tokiomis sąlygomis Sirijoje, jo žiniomis, buvo likę tarnauti 15 pranciškonų, kurie neklausdami – krikščionis ar musulmonas – teikia žmonėms visokeriopą pagalbą. Betliejuje P. Vaineikio sutiktas imamas įsišnekus prasitarė, jog Vakaruose apie islamo išpažinėjus kalbama tarsi apie monstrus, tačiau jie nieko bendra neturį su islamo kovotojais ir karu: jau pats žodis islamas – isalem – reiškia taikos religiją. Brolis Paulius lankėsi ir 15 km už Jeruzalės esančiame Emauso mieste, kurio gyventojus – 44 tūkst. palestiniečių – nuo išorinio pasaulio riboja 10 m aukščio betoninė siena su dzotais, ir įvažiavimas griežtai kontroliuojamas. „Mane pritrenkė tų žmonių svetingumas. Žmonės gatvėje mielai šnekučiuodavosi, apgriautoje poliklinikoje pavaišino arbata, vienas jaunuolis atnešė iš šaldytuvo šaltų vynuogių, o su 15–16 m. paaugliais žaidėme stalo tenisą“, – tarp skirtingo tikėjimo žmonių patirtais įspūdžiais pasidalijo brolis Paulius.
Ikona – krikščionių bendrystės simbolis Viešnagė Konstantinopolyje dar labiau sutvirtino pašnekovo įsitikinimą, jog per visą istoriją žmonės nepaliauja manipuliuoti Dievu. Konstantinopolio pranciškonai paprašė, kad P. Vaineikis ir K. Bertagnin, garsėjantys kaip ikonų meistrai, nutapytų šv. Damijono kryžiaus ikoną naujai pastatytoje jų vienuolyno koplyčioje. „Jie norėjo, kad koplyčia būtų papuošta ne šiaip religiniais paveikslais, o būtent – ikonomis. Jiems tai labai svarbu, nes į koplyčią užeis ir ortodoksų tėvai, o ikona yra viena iš bendrystės su Rytų bažnyčiomis simbolių“, – tvirtino brolis Paulius. Šį balandį sukanka 100 metų, kai turkai išžudė 1,5 mln. armėnų, tačiau Turkija nepripažįsta įvykdžiusi genocidą, ir ši tema jiems, siekiantiems įstoti į Europos Sąjungą, yra tabu. „Jeigu būtume garsiai apie tai šnekėję, mus būtų išsyk deportavę iš šalies“, – apie viešnagę Turkijoje pasakojo brolis Paulius. Tuo pat metu jiedu aplankė bažnyčias, kurios po Konstantinopolio žlugimo osmanų buvo paverstos mečetėmis. „Iškilusis Hagia Sofijos soboras šiandien veikia kaip muziejus. Tačiau reikia nulenkti galvas, kad musulmonai, turėdami išugdytą jautrumą sakralumui, nesunaikino gražiųjų mozaikų, paliko Kristaus ir Dievo Motinos ikonas, tik nutrynė užrašus. O juk apstu pavyzdžių, kai stačiatikiai, užgrobę katalikų bažnyčias, jas išniekindavo“, – pastebėjo jis. * „Mes vieni negalime išgelbėti pasaulio ir sustabdyti karo grėsmės. Bet aš, kaip Dievo vaikas, šiandieną galiu išgelbėti bent vieną bėdoje esantį brolį ar seserį – žydą, krikščionį, musulmoną, konkrečiai padėdamas tuo, ką turiu, ką galiu skirti nuo savo stalo. Ir tai yra didelė pergalė. Žydų išmintis sako: kas išgelbėjo vieną žydą, išgelbėjo visą tautą“, – kalbėjo brolis Paulius, patikindamas, jog Sirijos žmonėms paremti Lietuvoje ligi šiol jau yra surinkti 6 tūkst. eurų.
|
|
