|
|
|
Skulptoriaus kūryba – su žemaitiškais „nikiais“
Prieš kelias savaites Salantų miesto centrą papuošusios akmeninės meškutės Nikos šeimininkas, septintą dešimtį bebaigiąs skulptorius mėgėjas Juozas Karčiauskas, – pats užsispyręs ne mažiau negu miestui dovanotas Žemaitijos simbolis: pensijai pasibeldus, į rankas čiupo kaltą ir kieme vieną po kito ėmė rikiuoti akmeninius gyvius, traukiančius tiek vietinio, tiek prošal vykstančio akį.
Akmuo diktuoja skulptūrą Bobutė su ją švelniai apkabinusiu dieduku, kuprota meška, voveraitė, graužianti grybą, ilgaliežuvis vilkas, išdidus gaidys, ūsuota sraigė, varlė ant lelijos žiedo, galiūnas jūrų liūtas ir net grėsmingai nusiteikusi gorila – vienos šių skulptūrų savo gyvenimą jau gyvena įvairiuose Lietuvos kampeliuose, kitos – dar tik pilkšvi lietuviškų laukų akmenys, aiškią formą įgyjantys vien Juozo galvoje. Anot jo, akmens forma ir padiktuoja skulptūrą, todėl kūrėjo užduotis – mažiau kištis į natūralų akmens būvį ir didžiausiam darbui pasitelkti savo vaizduotę. „Kas pavyks, žinau vos pamatęs akmenį laukuose. Jeigu negaliu susvajoti akmenyje uždarytos skulptūros, vadinasi, nieko ir neišeis, juk kartą per daug nupjovęs, atgal nebesugrąžinsi“, – sakė skulptorius. Sunku patikėti, bet pirmąjį savo kūrinį, tiesa, dar ne iš akmens – iš beržo, Juozas išdrožė vos prieš penkerius metus. Iš jos šiandien belikusi galva – nors dažė kasmet, skulptūra visiškai supuvo. Tuomet ir nusprendė kūrybai ieškoti patvaresnės medžiagos. „Iš akmens pirmasis gimė gaidys. Tada dar neturėjau reikalingų įrankių ir nieko apie juos nenusimaniau. Pradėjau nuo uodegos, o kai priėjau prie skiauterės, dalis jos ėmė ir nuskilo. Taip ir liko: nuo galvos – višta, nuo uodegos – gaidys“, – juokėsi skulptorius. Savo kieme Gargždelės kaime skulptūrą pasistatęs J. Karčiauskas netrukus sulaukė svečio – verslininko iš Klaipėdos, kuris pasisiūlęs paukštį nupirkti. Taip viskas ir įsisuko: gražuolę pelėdą išsigabeno gargždiškis, iš Kretingos atkeliavęs garbanotas akmuo, kuriame Juozas tik paryškino akis ir nosį, atsidūrė Kalnalio lankose, pas vieną akmentašį. „Aną skulptūrą žmonės pakrikštijo Praniu – į dausas jau iškeliavusio vietinio kvailelio garbei, kuris buvęs stambus ir garbanotas, kaip tas akmuo. Skulptūrą išsivežęs akmenorius iki šiol prikaišioja, kad neatvažiuoju savo Praniaus aplankyti“, – porino J. Karčiauskas.
Meška užsispyrėlė Salantų centre įkurdinta lietuviško akmens meškute Juozas ypatingai džiaugiasi, ji – ne tik įsiamžinimas kūrėjui, bet ir trečias akmeninis miesto ženklas, besirikiuojantis greta Viliaus Orvido palikto paminklo lietuvių tautos kančioms atminti ir Kazimiero Daukšos kryžiaus, į dangų kylančio net šešis metrus. „Kai taip gražiai sutvarkė miesto centro šaligatvius, gatves, pamaniau, kad ir man reikia prie to grožio prisidėti“, – kalbėjo gimtine Salantų kraštą vadinantis vyras. Kilęs iš Kūlsodžio, bet jau keturiolikos išvykęs į Klaipėdą, J. Karčiauskas per savo gyvenimą pagyveno Raseiniuose, Kėdainiuose, Šiauliuose, Kretingoje, ir tik santuokos buvo sugrąžintas į Salantus. Kartą viešai pasižadėjęs, kad vieną savo skulptūrą mielai dovanotų vaikystės miestui, žodį ištesėjo ir tris žiemos mėnesius glostytą mešką be didesnio širdies skausmo dovanojo Salantams, neprašydamas nė cento. „Buvo visaip kalbančių, kvailiu vadinančių, esą, turėjau neblogą progą pasipelnyti ir jos neišnaudojau. Bet aš piniguose laimės neieškau“, – tikino J. Karčiauskas. Raudonkailei, į kuprą susirietusiai savo meškai J. Karčiauskas ir vardą išrinko – Nika, ir šis neturi jokio slaviško prieskonio, kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. „Meškos – kaprizingi gyvūnai, jeigu jau užpyko, jei koks „nikis“ užėjo, sunkiai ką ir bepadarysi. Žemaitiškai „nikis“ reiškia užsispyrimą. Taip ją ir pavadinau – Nika arba užsispyrėle“, – paaiškino skulptūros autorius. Su savais „nikiais“ gyvena ir pats Juozas. Per gyvenimą bandęs klausytis draugų ir artimųjų patarimų, prieš penkerius metus numojo į visus ranka ir ėmė vadovautis vien savo galva: „Kuo stipriau mane bando atkalbėti, tuo labiau knieti elgtis atvirkščiai. O kai į pensiją išėjau, apskritai užsispyriau ir nieko neklausau – kas man šauna į galvą, tą ir darau.“
Nerimtas užsiėmimas Nors šiuo metu akmuo – pagrindinė J. Karčiausko aistra, prie jo vyras teigė pripuolantis pagal savotišką grafiką. „Penktadieniais niekada nedirbu – važiuoju į turgų, sekmadienį nedirbu, nes esu doras katalikas, šeštadieniais užsiimu ūkiniais darbais, įrankius tvarkau, o likusias keturias darbo dienas atiduodu skulptūroms“, – kalbėjo gargždeliškis. Visą gyvenimą dirbęs traktorininku, ekskavatorininku, suvirintoju, J. Karčiauskas pripažino pats nežinantis, kodėl ėmęs kurti, nors menininko gyslelę, matyt, turėjo nuo vaikystės – lankė privačią muzikos mokyklą, grojo akordeonu, kartu su vyresniuoju broliu bandė žiedus gaminti, tik pastarajam šioje srityje sekėsi kur kas geriau. „Būdavo, paims brolis kapeiką ir elementariausiais įrankiais pagamins žiedą, net akutę sugebėdavo įtaisyti. Tada eidavo į šokius ir parduodavo žiedus panelėms. Man taip nepavykdavo – skildavo jie man per pusę“, – prisiminė žemaitis, medžio dirbinius bandęs gaminti dar prieš tris dešimtmečius, tačiau anuomet liaudies menas nebuvo populiarus, o ir pensijai stažą reikėjo užsidirbti. Jaunatviškas skulptorius jėgos ir ištvermės akmeniui kalti tikino pasisemiantis iš kasdienės mankštos: „Daržinėje turiu visokių treniruoklių prisidaręs, nueinu, „pablūdiju“ pusvalandį ir esu darbingesnis visą dieną.“ Ir nors sveikuoliu savęs nevadina, visą gyvenimą nerūkė, stiklelio per daug nekilojo ir bene dešimt metų intensyviai sportavo – kiekvieną rytą, žiemą ar vasarą iki pusės nuogas 6–7 kilometrus nubėgdavo, o grįžęs dar ir šulinio vandeniu apsiliedavo. Su žmona Ilmera, nuo seno visų vadinama Liuse, dvi dukteris užauginęs Juozas neslėpė, kad pati iki šiol nerimtai žiūri į jo meilę akmeniui: „Žmona nuolat juokiasi, kad esu tinginys ir žaidžiu be reikalo, kad niekam mano darbai nereikalingi. Bet man nė motais – juk vasarą nebūna tokio savaitgalio, kad žmonės neužsuktų pasifilmuoti ar nusifotografuoti prie mano skulptūrų.“
|
|
