Žurnalistikos grožis ir iššūkiai – jaunųjų žurnalistų festivalyje

„Svarbiausias mūsų festivalio tikslas – surinkti jaunuosius žurnalistus į vieną vietą ir sukurti erdvę, kurioje jie galėtų tobulėti bei ugdyti savo kompetencijas“, – teigė antrojo jaunųjų žurnalistų festivalio ,,Dramblys“ organizatorius, Palangos senosios gimnazijos mokinys, aštuoniolikmetis Žygimantas Mitkus.

Jaunųjų žurnalistų festivalio „Dramblys“ organizatoriai (iš dešinės): Žygimantas Mitkus, Ona Labžentytė, Rokas Balsys, Joris Mykolas Balčius ir Donata Šiaudvytytė.

Festivalyje, kurio tema ,,Profesionalus žurnalistas – ne propagandistas: kaip netapti politikos įrankiu?“, susitiko beveik pusšimtis apie žurnalistiką svajojančių mokinių iš visos Lietuvos. Jie savaitgalį leido Šventosios pagrindinėje mokykloje, bendraudami su pripažintais žurnalistais ir bendraminčiais, geriau save pažindami, mokydamiesi, kaip išlaikyti pagarbą tarp politiko ir žurnalisto.

Žurnalistas – kaip dramblys

„Dažnai sulaukiu klausimo – kodėl būtent „Dramblys“. Dramblys turi dideles ausis, o ir žurnalistas viską girdi. Taip pat dramblį ir žurnalistą sieja stora oda, šios profesijos atstovas turi būti užsigrūdinęs ir turėti stiprius nervus. Galiausiai drambliai vaikšto bandomis, o ir žurnalistų pareiga apginti žmogų nuo visuomenės“, – festivalio pavadinimą aiškino visur suspėjantis pagrindinis šio renginio organizatorius Ž. Mitkus.

Paklaustas apie festivalio užuomazgas, Žygimantas prisiminė praėjusią vasarą, kai po kelių mėnesių darbo su draugais suorganizavo pirmąjį renginį.

„Darbas nenuėjo veltui, įsitikinome, kad jaunimui įdomu. Tai patvirtina ir patrigubėjęs dalyvių skaičius šiemet, tačiau ne skaičiuose esmė. Mūsų festivalio tema yra gana specifinė – juk ne visi domisi žurnalistika, džiaugiamės, kad bent nedidelė dalis jaunų žmonių nori atvažiuoti, domisi mūsų veikla“, – atviravo palangiškis.

Žiniasklaida ir politika – priklausomos viena nuo kitos

„Profesionalus žurnalistas – ne propagandistas: kaip netapti politikos įrankiu?“ – netradicinė, tačiau ypatingai aktuali festivalio tema, sulaukė daugelio jaunuolių susidomėjimo.

„Net istoriniu požiūriu žiniasklaida ir politika buvo glaudžiai susijusios“, – teigė Džina Donauskaitė, viena festivalio lektorių, su jaunuoliais diskutavusių apie tai, ar įmanoma politiškai neutrali žurnalistika.

Dž. Donauskaitė susirinkusiems papasakojo, jog dar Prezidentui Antanui Smetonai valdant Lietuvą buvo įsteigta politinių partijų spauda, kuri priklausė vyriausybei: „Žmonės dirbo ne laisvai samdomais žurnalistais, o valdžios propagandistais.“

Iki Antrojo pasaulinio karo toks užsiėmimas buvo laikomas prestižiniu, todėl daugiausia jo atstovų priklausė elitui. „Žurnalistai neslėpė, jog yra visiškai priklausomi nuo valdžios, atstovavo jai ir skleidė jos poziciją, – sakė Dž. Donauskaitė. – Iki XVIII a. dauguma laikraščių priklausė politinėms partijoms.“

Lektorė minėjo ir tai, jog vieni pirmųjų lietuviškų laikraščių, tokie kaip „Aušra“ bei „Varpas“, buvo susiję su politiniais judėjimais ir skirti telkti naują jėgą, kuri atneštų Lietuvai nepriklausomybę. Spauda, anot jos, buvo politikos įrankis. „Šiandien kalbame apie tai, jog žurnalistas turi būti nepriklausomas, kritiškas, nesusijęs su valdžia, vienu metu negali dirbti valstybės tarnautoju ar Seimo nariu ir spaudoje. Tai labai naujas dalykas“, – pabrėžė Dž. Donauskaitė.

Jaunuoliams užduotas klausimas, kodėl neutralios žurnalistikos koncepcija tokia aktuali, susilaukė daugybės diskusijų. Festivalio dalyvių nuomone, informacija, pateikiama auditorijai, turi būti objektyvi, nešališka, o skaitytojai patys turi turėti galimybę apžvelgti visas teigiamas bei neigiamas puses ir susidaryti savo nuomonę. Dž. Donauskaitė pritarė tokiam jaunimo požiūriui ir patikino, jog žiniasklaidos funkcija – taip pat ir demokratijos saugojimas: „Spauda, kuri yra politiškai neutrali ir nesuinteresuota eiti į valdžią, privalo ją prižiūrėti. Nepriklausoma žiniasklaida turi užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiamos žmonių teisės. Žurnalistika taip pat yra galia, o jos tikslas – palaikyti demokratinę santvarką.“

Antrasis jaunųjų žurnalistų festivalis sutraukė per keturias dešimtis jaunuolių iš visos Lietuvos.

Didžiausia nuodėmė – žurnalistika

Viena charizmatiškiausių festivalio svečių – filologė, žurnalistė bei rašytoja Audronė Urbonaitė, nors ir sulaukusi šešiasdešimties, pribloškė savo jaunatviškumu, energija ir atvirumu. Pirmoje paskaitos pusėje moteris pristatė savo naująją knygą ,,Mano didžioji nuodėmė –žurnalistika“, kurioje be skrupulų aprašė viską, kas jai nepatinka lietuviškoje žiniasklaidoje, išsakė kandų požiūrį į žurnalistų ir redaktorių kompetenciją, tarsi numetė apgaulės šydą nuo įsivyravusio žiniasklaidos įvaizdžio.

Dvidešimt metų viename didžiausių Lietuvos dienraščių dirbanti A. Urbonaitė jaunimui išdėstė ir tai, ką būtina žinoti, norint tapti profesionaliu žurnalistu. Jos teigimu, reikia ne tik gebėti vaizdingai rašyti, logiškai dėstyti mintis, bet ir įvertinti savo nervų sistemos būklę, gebėjimą greitai ir organizuotai dirbti, prakalbinti nedrąsų pašnekovą.

Lektorė neslėpė ciniško požiūrio į žiniasklaidą, jos skaidrumą bei nepriklausomybę nuo valdžios, ir patarė neturėti iliuzijų, svajojant apie sąžiningą darbą žurnalisto kėdėje. Pasak jos, žiniasklaida – tai tikrų tikriausias verslas, o redaktorių užduotis – kuo daugiau uždirbti.

„Kiekvienąkart, gavę užduotį, išsiaiškinkite tris pagrindinius dalykus: kam tai naudinga, kas už viso to slypi ir ko tavo redakcija tikisi“, – sėkmingo darbo receptu dalijosi A. Urbonaitė.

Patyrusios žurnalistės žodžiais, bene labiausiai liūdinantis dalykas šiandienos žiniasklaidoje yra tai, kad žmonės gauna vis mažiau pagrįstos informacijos, o dėmesį prikausto tik dramatiškos temos – mirtys, pinigai ir vaikai. Baigdama paskaitą lektorė drąsino jaunimą nebijoti klausti bei prisipažinti, kad ko nors nežinai. Anot jos, svarbiausia – pasitikėti savimi.

Daugiau pranašumų negu minusų

Apie spaudos fotografiją pasakojo Vladas Ščiavinskas, laisvalaikį įprasminantis egzotiškas ir ekstremalias veiklas įamžinančiomis nuotraukomis.

Patyręs fotografas festivalio dalyviams pademonstravo nuotraukas, darytas Kryme po okupacijos. Pasak V. Ščiavinsko, nepavykus gauti darbinės vizos, Kryme teko fotografuoti neprofesionaliu fotoaparatu ir apsimesti poilsiaujančiu turistu.

V. Ščiavinskas atviravo, jog esminiai dalykai fotografijoje – matymas, patirtis, etikos laikymasis, kritiškumas bei komanda. „Žurnalistika – įdomus ir geras darbas, tiesiog šiais laikais dėl reklamos ir interesų įtakos ši profesija mutavo. Dar vienas minusas – šiandieninė Lietuvos žurnalistika išgyveno didelę krizę, todėl tapo daug agresyvesnė“, – teigė V. Ščiavinskas. Kita vertus, fotografas žurnalistikoje teigė įžvelgiantis kur kas daugiau pranašumų: ,,Žurnalistika praplečia pasaulio pažinimą. Atsiranda galimybių išmokti naujų kalbų, dalyvauti projektuose, patirti nuotykių.“

Kitas festivalio lektorius radijo žurnalistas Audrys Antanaitis sakė, kad viena pagrindinių savybių, kurią privalo turėti žurnalistas, yra sugebėjimas aktyviai klausytis – ne tik girdėti, ką sako pašnekovas, bet ir sugebėti dalyvauti pačiame pokalbyje, suprasti jo esmę.

„Bendraudami su žmogumi gebame jį atverti arba užverti. Kalbinant herojų reikia suprasti, kad tą akimirką jis – visas tavo pasaulis. Būtina atsiriboti nuo visų rūpesčių ir visą dėmesį skirti pašnekovui“, – teigė A. Antanaitis, drąsinęs būti savimi ir tikinęs, kad žurnalistui nėra nė vienos uždraustos temos.

Jaunimą burs ir toliau

Į žurnalistų festivalį „Dramblys“ susirinko per keturiasdešimt jaunų žmonių iš įvairių Lietuvos kampelių: Alytaus, Vilniaus, Šiaulių, Mažeikių, Kauno, Klaipėdos, Kretingos, Palangos. Plungiškis Deividas teigė į festivalį atvykęs pakviestas draugų. Nors pats neketina studijuoti žurnalistikos, neslėpė, jog paskaitos šia tema labai praverčia.

Festivalio dalyvė Gabija iš Klaipėdos teigė, jog renginio metu praleistas laikas buvo smagus ir naudingas – nors pirmą festivalio dieną neįvyko planuota žurnalistinė užduotis, viską atpirko įdomios paskaitos. Merginai ypač patiko žurnalisto, politikos apžvalgininko Artūro Račo paskaita. Antrą festivalio dieną laikas greičiausiai prabėgo socializacijos metu. „Žaidėme vaidybinius žaidimus, kurie atpalaidavo po sunkios dienos. Drąsiausi lipo ant scenos, tačiau ir žiūrovų emocijos buvo neišpasakytai geros, – pasakojo Gabija. – Festivalio organizatoriai rengė įdomius užsiėmimus, ne vienam suteikusius idėjų bei leidusius smagiai pasijuokti.“

Kartu su Ž. Mitkumi „Dramblį“ organizavo keturių žmonių komanda: Ona Labžentytė – savanorių koordinatorė, atsakinga už techninius dalykus, Rokas Balsys – dirbęs su medija, vizualika, technika renginio metu, Donata Šiaudvytytė – atsakinga už komunikaciją, renginio reklamą, partnerių ieškojimą, Joris Mykolas Balčius – rūpinęsis marketingu, reprezentaciniu festivalio veidu.

„Pats sunkiausias etapas – ieškoti rėmėjų ir derinti abiejų pusių interesus, nes už pagalbą tenka atsilyginti ir šis darbas tęsiasi net ir po festivalio. Taip pat daug jėgų reikėjo paskirti, norint išreklamuoti renginį“, – atviravo pagrindinis renginio organizatorius.

Ž. Mitkus neslėpė, kad jaunuosius žurnalistus burs ir toliau: „Renkame jaunųjų žurnalistų duomenų bazę, o vasarą planuojame važiuoti po Lietuvą, rengti susitikimus su jaunaisiais kolegomis. Pagrindinis mūsų uždavinys – sukurti jaunųjų žurnalistų tinklalapį, kuriame jie galėtų bendrauti, mokytis vieni iš kitų, publikuoti straipsnius, kreiptis į profesionalus pagalbos.“

Nijolė BERTAŠIŪTĖ, Aistė ŠEŠTOKAITĖ

„P. n." akademijos narės

• Rašyti komentarą (0)