|
|
|
Avinėlių dovanotas džiaugsmas
Žadeikių kaime, Raudonių šeimos dvaro tvartuose šį pavasarį – neįprastas sujudimas: šį mėnesį viena po kitos apsiėriavo 11 anglų sufolkų veislės avių, – jos atsivedė 15 mažylių, 4 iš jų neišgyveno. „Avinukai labai lepūs, patys neina prie motinos, arba šios jų neprisileidžia. Lakstau perdien po kelis sykius su buteliukais į tvartą, žindau ir džiūgauju laikydama juos glėby“, – emocingai pasakojo ūkininkė Olga Raudonienė.
Bandos pradžia – nuo gardaus kąsnio Mėsinėmis anglų sufolkų avimis, kurių mėsa – itin švelnaus skonio, neturinti avims būdingo lajaus kvapo, Olga ir jos vyras Gediminas Raudoniai susidomėjo visiškai atsitiktinai. „Viešėjome pas draugus, kurie mus pavaišino kepsniu. Mėsa pasirodė itin sultinga ir skani, draugai pasakė, kad tai – aviena, kurią jie perką iš pažįstamų ūkininkų. O aš Gediminui ir sakau – perkam mudu tokių avių. Susiradome ūkininką Molėtuose ir pernai lapkritį parsivežėme pirmą bandą – 5 avytes ir 1 aviną. Pasirodė per mažai, – nusipirkome dar šešias“, – apie avininkystės pradžią pasakojo O. Raudonienė. Tačiau džiaugsmą šį pavasarį pakeitė pirmi rūpesčiai, kai avys pradėjo ėriuotis. „Vyro tada nebuvo namie, pirmos valandos sunkiausios, galvojau – išprotėsiu. Avys pirmavedės, keturi krito vos gimę. O ir dabar rūpi, kad visi būtų pamaitinti“, – sakė dienas tvarte leidžianti Olga. Ėriukus ji girdo karvių pienu triskart per dieną, mažylis jo per dieną sužinda iki 1,5 litro. Mažylių kailiukai – kol kas juodi, tačiau kai kurių jau marguoja šviesiomis dėmėmis. Ilgainiui jie taps panašūs į tėvus: šviesiai rudu kailiu, juodomis galvomis ir kojomis. Šios veislės avių patelės užauga iki 60, o patinai – net iki 100 kg.
Avys kerpamos sykį per metus, – iš jų vilnos Olga ketina šeimai prigaminti šiltų pledų. Glėbyje glostydama, išbučiuodama avinėlius ji neslėpė, jog kada nors atsisveikinti su tuo grožiu – ne jos nervams. „Tądien išeisiu iš namų. Priimi kaip naujagimį, matai, kaip auga, ir susitaikyti su savo gyvulio praradimu yra sunku“, – neslėpė jaudulio moteris. Tą dieną, kai „Pajūrio naujienos“ lankėsi jos ūkyje, ji buvo pardavusi savo karvę. Gyvos dovanos – šeimos tradicija „Pailsėsiu nuo avinėlių ir pirksiu naują, – šitoji negalėjo apsiveršiuoti. Pieną avinukams perku iš kaimynų, dar turiu ožką Mašą – gavau gimtadieniui dovanų. O kai švenčiau 40-metį, visi trys mano vyrai – Gediminas ir sūnūs Valentinas bei Augustinas – padovanojo ponį Žirnį, atvedė perrištą kaspinu. Žinojo, kad mano svajonė – turėti žirgų, bet dabar, kol vyras užimtas darbe, vienai juos prižiūrėti būtų pernelyg sudėtinga“, – šeimos tradicijų ir savų svajonių neslėpė Olga. Ji –keramikė pagal specialybę, su vyru ir mažamečiais vaikais prieš du dešimtmečius atsikrausčiusi čia iš Vilniaus, kai Gedimino tetos Milda ir Sofija susigrąžino savo tėvų dvarą.
„Nė už ką nebenorėčiau keisti to, ką turiu. Čia jaučiuosi be galo laiminga – gyvūnai, laukai, erdvės, kvapai, laisvė. Nebegalėčiau pritapti sostinėje – ten visko per daug: žmonių, vyksmo, tempo. Netgi abu sūnūs, studijuojantys ir dirbantys Vilniuje, kone kas savaitgalį parlekia namo“, – pasakojo jaunoji sodybos šeimininkė. Raudonių šeimos namus bei ūkį, atgimusius jau pusantro šimto metų skaičiuojančiame dvare, akylai saugo senolė senbernarė Barė, taip pat atkeliavusi kaip dovana sūnui. O jų namų pašonėje džeržgia pjūklai – čia buvusį dvaro ūkvedžio namą atkuria Gedimino pusbrolis Romualdas Raudonis, su kuriuo jiedu pasidalijo tetų palikimą.
Tikrosios šio dvaro paveldėtojos – 83-jų Sofija ir metais jaunesnė Milda – šiandieną gyvena kartu su Gedimino ir Olgos šeima. Ne koks sovietmečio palikimas beteko Raudoniams, pasiryžusiems susigrąžinti nuosavybę: dvaro rūmuose buvo kolūkio kontora, kino teatras. Vėliau juose buvo įkurdintos kelios šeimos, kurioms nerūpėjo svetimas turtas. Laikas ir netvarka buvusius rūmus pavertė laužynu, kurį dar nuniokojo ir gaisras. Dvaro istoriją pagal atsiminimus bei dokumentus atsekanti M. Raudonytė „Pajūrio naujienoms“ yra pasakojusi, jog Žadeikių kaimo žemės kažkada priklausė grafams Zubovams. Rausdamas tvenkinį Gediminas rado fundacinį dvaro akmenį: užrašas skelbė, kad rūmai pastatyti 1848 m. Juos statė grafas Nikolajus Dmitrijevičius Zubovas, Dimitravą valdžiusio grafo Zubovo sūnus.
Dvaras – tautos istorija Pasakojama, kad Zubovai „Minijovka“ vadinamą palivarką pralošė ar pardavė grafui Aleksandrui Tiškevičiui. Po I pasaulinio karo, vykstant žemės reformai, palivarko žemė buvo išdalinta savanoriams, o dvaro pastatai liko valstybės žinioje. Tuos pastatus 1925 m. iš valstybės išsinuomojo M. Raudonytės tėvas Jonas Raudonis, kuris buvo paskirtas Kretingos apskrities vyriausiuoju agronomu. Nuo 1936 iki 1940 metų J. Raudonis buvo išrinktas į Seimą. Dvarą jis išsipirko dalimis. Milda prisimena, kaip jų namuose Žadeikiuose lankydavosi aukšto rango politikai, visuomenės veikėjai, tarp kurių – ir ūkininkauti į Jokūbavą sugrįžęs Prezidentas Aleksandras Stulginskis. Mildai, dar mergaitei, atmintin įstrigo Prezidento veidas: pensnė, aukšta pliktelėjusi kakta. Ją žavėdavo ori svečių laikysena: jie būdavo labai pasitempę, anot jos, – tikri valstybės žmonės. „Tėvas buvo politikas, ir jau todėl garsus. Tačiau geroji namų dvasia ir tikroji kaimo švietėja buvo mūsų motina Sofija. Ji, pagal specialybę mokytoja, paskui tėvą atvykusi į dvarą, pasiaukojo šeimai – užaugino septynis vaikus, iš kurių gyvų belikę tik aš ir Sofija, rūpinosi kaimo jaunuomenės švietimu, šelpė ligonius ir varguolius. Tėvai buvę priešingybės: lyg ugnis ir ledas, poezija ir proza. Tėvas domėjosi politika, o motina buvo meniškos sielos, deklamuodavo Puškiną, Gėtę“, – pasakojo M. Raudonytė. Raudonių šeima neišvengė 1946–1947 m. represijų: tėvas buvo išvežtas į lagerį, pusantrų metų statė Belomoro kanalą. Šeima apie jį nieko nežinojo, kol jis pats parbėgo namo. Po to antrąkart Raudoniai su mažamečiais vaikais buvo ištremti į Krasnojarsko kraštą.
|
|
