|
|
|
Dvejojantiems metė baltą pirštinę
Lietuvai prabilus apie galimas Rusijos karines grėsmes, kretingiškė 23-jų Aurelija Galminauskienė apsisprendė būti tarp tų, kurie prireikus už tėvynę stotų ginklu. Kario savanorio kelią pasirinkusi jauna motina, auginanti 2 metų dukrą, tarsi metė baltą pirštinę jauniems vyrams, pasisakantiems prieš šauktinių prievolės grąžinimą.
Už tarnybą - diplomas su pagyrimu Vos prieš tris savaites 19-os dienų bazinių kario savanorio įgūdžių mokymo kursus Rukloje, Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke, A.Galminauskienė baigė diplomu su pagyrimu už pavyzdingą tarnybą: iš 57 savanorių tokių buvo tik keturiese, ji – vienintelė moteris. „Instruktoriai mus vertino pagal elgesį rikiuotėje, testų užduotis, bendravimą, kaip įsisavinome pratybas, valdėme ginklą. Iš pradžių tarnauti atėję vyrai stebėjosi, ką aš čia veikiu – dėl mano smulkaus sudėjimo jiems atrodė, kad nepajėgsiu atlikti to, ko reikalaujama iš kario. Jeigu nusiteiksi, kad negali, tai ir negalėsi. Bet iš tikrųjų viskas yra įveikiama. Pagreitintai praėjome kursą – tempas buvo itin spartus, neturėjome laisvalaikio. Gyvenome kareivinėse, pratybos vykdavo poligone, - pasakojo savanorė. – Tačiau nebuvo nė minties skųstis ar dejuoti, kad tai – ne man: teko ir po 4–5 km su pilna 30 kg ekipuote, kur vien ginklas svėrė 5 kg, bastytis po miškus, eiti į žygius po 10–20 km. Būdavo, kad psichologiškai pavargdavau, bet žinojau, ko atėjau į tarnybą, todėl nebuvo nė minties viską mesti ir išeiti.“ Anot jos, instruktoriai neskirstydavo karių nei pagal lytį, nei pagal amžių – iš visų reikalaudavo vienodai, bet ne daugiau, negu kiekvienas žmogus gali. Pratybose nebuvo jokių pagyrų ar vertinimų, tačiau tikrasis įvertinimas atėjo po 19 dienų, įteikiant diplomus. Moteris sakė, jog mokymo kursą iš viso pradėjo 66 įvairių profesijų ir amžiaus žmonės: nuo moksleivių – ligi verslininkų, gydytojų, – vyriausiai savanorei jų kuopoje buvo 37-eri. Tačiau aštuoni tarnybos bendražygiai neatlaikė išbandymų ir jų kuopą paliko. Įgijo neįkainojamos patirties A. Galminauskienė neslėpė, jog po mokymų namo sugrįžo visiškai kitu žmogumi: „Pirmą savaitę buvo šokas – atėjau į kariuomenę iš šiltnamio sąlygų. Anksčiau visiškai nesportuodavau, o ten pajėgiau įveikti didžiulius fizinius krūvius. Anksčiau bijodavau viena ir į mišką išeiti, o kariuomenėj jame teko būti ir naktį. Mane šitie mokymai išmokė ištvermės, įveikti baimes, būti komandoje, kur galvojama pirmiausiai apie draugą, o po to – apie save. Šita patirtis – neįkainojama“, – tikino pašnekovė. Moteris žino, kad kario savanorio priesaiką, kurios žodžiai – „Aš be išlygų prisiekiu ištikimai tarnauti Lietuvos Respublikai, negailėdamas jėgų ir gyvybės, ginti Lietuvos vertybes, jos laisvę ir nepriklausomybę“, – ji davė visiems laikams. O prireikus ginti šalį, ji būtų pašaukta pirmoji. „O kaipgi kitaip? Žmonės, pasiryžę tapti savanoriais, tai daro ne dėl savęs, o tam, kad stovėtų už kitus. Niekas kitas mūsų neapgins, kaip tiktai patys. Nieko gero nebus, jei sėdėsime nieko neveikdami ir galvosime, kad mus apginti turi NATO ar amerikiečiai. Pradėti reikia nuo savęs: aš čia gimiau, čia mano šeima, mano namai, mano tėvynė. Aš pats už juos esu atsakingas“, – tvirtai savo nuomonę dėstė A. Galminauskienė. Ji įsitikinusi, kad jos patriotinės šaknys suvešėjo šeimoje, nemažai prisidėjo ir mokykla – dar mokydamasi Pranciškonų gimnazijoje susidomėjo istorija, po to dvejus metus ją studijavo, metė, išvyko į užsienį ir sugrįžo atgalios: „Supratau, kad geriau savo žemėje trumpesnis pinigas, negu lenkti nugarą ir gyventi be savo identiteto svetur“, – neslėpė jauna moteris. „Tas laisvės nevertas, kas negina jos“
„Mes, lietuviai, deja, nevertiname to, ką turime, – savanorė tęsė mintį. – Juk buvo laikas, kai sukilėliai ir partizanai už Lietuvą kovojo vos ne plikomis rankomis, ėjo su šakėmis. Netgi prie Televizijos bokšto Sausio 13-ąją stovėjo beginkliai žmonės. Kiekvienas baiminasi būti suluošintas, tačiau visais laikais kažkas aukojosi, kad kiti gyventų laisvi. O šiandien turime viską – gerą gyvenimą, karinį aprūpinimą, o svarbiausia – laisvę ir nepriklausomybę. Tas laisvės nevertas, kas negina jos, – toks yra ir kario savanorio gyvenimo šūkis.“ Nuo vaikystės sužavėta lietuvių karžygių ir partizanų kovų, pernai per Lietuvos kariuomenės dieną – lapkričio 23-ąją – ji galutinai apsisprendė stoti į savanorišką krašto apsaugos tarnybą. Kario savanorio gyvenimas, anot moters, visiškai netrukdo nei tiesioginiam darbui, nei motinystei. Po bazinių mokymų 3 metus reikia tobulinti kario įgūdžius savanoriškoje tarnyboje – užsiėmimai vyksta savaitgaliais. A. Galminauskienė tapo Kretingoje veikiančios Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-osios rinktinės 306 kuopos savanore, ir praėjusią savaitę jau dalyvavo trijų dienų trukmės pratybose Raguviškiuose ir Jokūbave – ten reikėjo patruliuoti, rengti pasalas besislapstančiam priešui. Po 3 m. tarnybos karys savanoris renkasi profesinę kario tarnybą arba ir toliau lieka savanoriu. A. Galminauskienė įsitikinusi, kad Lietuvai būtina šauktinių kariuomenė, o jaunuoliai be reikalo baiminasi tarnybos joje: „Geras maistas, gyvenimo sąlygos, aprūpinimas. Gali turėti telefoną, rengiami susitikimai su artimaisiais, išvykos į namus. Juk sovietmečiu mūsų tėvus nutrenkdavo 2–3 metams nuo namų po kelis tūkstančius kilometrų. O tie jaunuoliai, kurie neturi šeimos, kariuomenėje gali netgi padaryti karjerą.“ * Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento Karinių viešųjų ryšių skyriaus vedėjas Laimis Bratikas paaiškino, jog kariai savanoriai, praėję 3 savaičių įvadinį kursą, po to 2–3 metus tobulina įgūdžius ir pasiekia tai, ką kiti savanoriai – iškart per 3 mėn. trukmės bazinius karinius mokymus. |
|
