Mokyklų rūkaliai turės tenkintis pakampėmis

Kad moksleiviai rūko per pertraukas, niekam nėra paslaptis. Šaltuoju metų laiku slapukai bėga parūkyti į nuošalesnes vietas – už kultūros centro, į parkus, karių kapines ar daugiabučių namų laiptines. Drąsieji, ypač pilnamečiai, rūkyti nesidrovi tiesiog mokyklos kieme ar ant laiptų. Mokytojai, juos tramdydami, gadina nervus ir gaišta laiką, kurį galėtų skirti poilsiui ar pasirengti pamokoms.

Kai kurių Europos šalių, tarp jų – ir kaimyninės Danijos, pedagogų, tėvų bei moksleivių bendruomenės nusprendė, kad kovoti su rūkymu mokyklose – tas pats, kas kovoti su vėjo malūnais, ir mokyklose įrengė atskirus rūkymo kambarius. Ką apie rūkalius ir galimybę „legalizuoti“ rūkymą mokyklose mano Kretingos rajono mokyklų vadovai?

GERARDAS TRUMPIS, Marijono Daujoto vidurinės mokyklos direktorius:

- Problema dėl rūkalių iš tiesų yra: neleidžiame jiems rūkyti mokyklos teritorijoje, bet kiekvieno atvejo nepakontroliuosi. Moksleiviai bėga rūkyti už garažų, į parką, žiemą – net į daugiabučių laiptines. Skambina gyventojai ir skundžiasi. Kai kurie gyventojai, susitaikę su šiuo reiškiniu, laiptinėse padeda net skardines nuorūkoms, kad rūkaliai nešiukšlintų.

Nėra teisinio dokumento, kuriuo remdamiesi reikalautume, kad mokytojai per pertraukas budėtų lauke. O be to, ar draudimas padėtų? Uždraustas vaisius yra saldus. Kuo daugiau moksleivius, ypač paauglius, gainiosi, tuo jiems bus įdomiau. Gainiojimas taip pat yra pavojingas: įkiš slėpdami nuorūką bet kur, dar sukels gaisrą.

Mokykloje nėra skatinama rūkyti: vykdomi prevenciniai darbai, kviečiami specialistai. Bet mūsų darbas nueina perniek: jį žlugdo prekybininkai, parduodami vaikams cigaretes ne tik pakeliais, bet ir vienetais - po vieną ar dvi. Nieko nepadarysi, jei ir tėvai nekreipia dėmesio į rūkalais trenkiantį vaiką, ar net parūko susėdę kartu.

Manyčiau, kad reikėtų išanalizuoti situaciją mokyklos bendruomenėje, aptarti su specialistais, o po to siūlyti Švietimo ministerijai galimybę legalizuoti rūkymą. Tačiau reikia gerai pasverti visus už ir prieš. Tokiai galimybei pritarčiau vardan bendro tikslo.

Direktorius prisipažino, jog jis pats daugel metų su pertraukomis rūkė ir vėl metė. Kone prieš du dešimtmečius per Rusijos mago Kašpirovskio televizijos seansą pusiau snausdamas nugirdo, kad šis kalba apie rūkalius. „Norit tikėkit, norit – ne: kitą dieną po seanso nebenorėjau rūkyti. Nebejaučiau nei tabako kvapo traukos, nebesinorėjo nei paties rūkymo ritualo, - tikino G.Trumpis, po kurio laiko vėl paėmęs cigaretę ir vėl įjunkęs rūkyti. Dabar trečias mėnuo neberūko. – Bet dabar jau reikia ir valios pastangų, ir ledinukų. Tačiau sveikatos pokyčiai – labai ryškūs: kai sportuoju, bėgiodamas jaučiu, kad turiu plaučius, o ne kokius maišelius“.

ANDRIUS MIZGIRIS, Pranciškonų gimnazijos direktorius:

- Kai prisirūkę į pamokas grįžta pilnamečiai, nieko jiems nebesakome. Jie – jau suaugę ir tai – jų pačių reikalas. Mažesnieji buvo įsitaisę „rūkyklą“ prie bendrabučio, pagąsdindavome juos, kad fotografuosime. Kažkuriam laikui suveikė. Tačiau mokytojų draudimas, vaikymas dažnai išties tebūna kova su vėjo malūnais.

Nemanau, kad Danijos patirtis būtų priimtina Lietuvos mokyklose. Nes tai – ir savotiška rūkymo reklama: penktokai ir šeštokai juk visaip pamėgdžioja vienuoliktokus bei dvyliktokus. O tokią patirtį jie perimtų labai greit ir ji taptų įpročiu. ADELĖ JONAUSKIENĖ, Simono Daukanto vidurinės mokyklos direktorė:

- Mūsų mokyklos teritorija – apie 2 ha ir aplink nėra užkaborių, kaip kitose mokyklose. Todėl parūkyti mokiniai dažniausiai nueina tolokai. Pasitaiko vienas kitas įžūlesnis, kuris užsirūko ir mokyklos teritorijoje. Šiaip jau mokiniai žino, į kurio mokytojo pamokas neįeis prisirūkę, nes sulauks tokio jų moralo... Mažesniuosius rūkalius verčiame rašyti pasiaiškinimus. O jie rašo: kodėl barate, jeigu namie rūkome kartu su tėvais? Pastebėjau, kad ir rūkalių amžius jaunėja: teko nutverti prisirūkiusį septintoką.

Negalėčiau sakyti nei tvirto “už“, nei “prieš“ rūkymo patalpų įrengimą mokykloje. Gal ir neverta perkelti užsienio patirties į Lietuvą. Tai, kas madinga tuo ar kitu laikmečiu, praeina. Tarkim, keičiasi ir mokyklų mados, - labai sumažėjo plikų bambų, sako – jos nebemadingos. Įsivaizduoju, jeigu įrengtume rūkomąjį, greit įprastų. Ir pats rūkymas taptų būtinybe ar norma. Dabar gi vis vien žino, kad negerai daro. Drausminimas pristabdo patį procesą.

Mokykloje, direktorės žodžiais, nėra rūkymo patalpų mokytojams. Jos žiniomis, nėra nė rūkančių mokytojų.

Pati A.Jonauskienė sakė, jog pirmąkart pabandė rūkyti būdama 17-kos: „Su draugėm, pamenu, sėdėjau po obelim. Viena jų, vyresnioji, užsirūkė. Davė patraukti ir kitoms. Kai įtraukiau dūmą, buvo taip bjauru, jog daugiau nebenorėjau. Niekuomet ir neberūkiau, - tvirtino direktorė. - Šiaip su dūmu esu apsipratusi, nes namie rūko vyras. Jaunesnysis sūnus visai nerūko, o vyresnysis - retsykiais“.

POVILAS NEKRAŠAS, Vydmantų vidurinės mokyklos direktorius:

- Prieš daugel metų teko viešėti Danijoje. Man buvo nemalonu, kai tiesiog ant laiptų per pertraukas stovėjo mokiniai kartu su mokytojais ir rūkė, diskutavo. Nenorėčiau, kad kartu su nepilnamečiais mūsų mokykloje mokytojai trauktų dūmą.

Papasakosiu atvejį iš savo patirties. Kai sužinojau, kad rūko mano ketvirtokas sūnus, pasikviečiau jį vyriškai pasišnekėti. Sakau, sūnau, žinau, kad rūkai. Štai tau cigarečių, degtukų. Sėsk prie stalo ir rūkyk saugiai, kad ko nepadegtum slapukaudamas ar nedarytum įtakos draugams. Sūnus išpūtė akis, bandė teisintis. Žmonos paprašiau, kad nenuimtų tų cigarečių nuo stalo. Pakelis pragulėjo gal kokį mėnesį, kol pats sūnus pradėjo prašyti, kad jį nuimčiau. Sūnus jau suaugęs. Sykį sėdėjom pirty ir jis prisiminė tą vaikystės pamoką. Prisipažino, kad poveikis buvo toks stiprus, jog nebenorėjo užsirūkyti nė vidurinėje mokykloje.

Taip sužaisti su moksleiviais aš negaliu, nes esu ne tėvas. Tačiau prašau pagarbos kitiems moksleiviams ir mokytojams, kad laikytųsi bendrosios tvarkos ir nerūkytų ant laiptų ir mokyklos teritorijoje. Rūkaliai bėgioja už tvorų, šąla, vėluoja į pamokas. Ir ką gi padarysi? Ogi – nieko. Manau, kad viskas ateina iš šeimos. Pastebėjau dar vieną tendenciją, kad labiau rūko mergaitės.

Direktorius tvirtino, jog rūkančiam mokyklos personalui yra įrengtos atskiros izoliuotos patalpos, kad rūkalų kvapas nepasklistų po mokyklą. Pats P.Nekrašas, paklaustas, ar turi polinkį prie dūmo, juokavo: „Noriu parūkau, noriu metu“.

• Rašyti komentarą (8)