|
|
|
Pieno gamintojams durų neužtrenkia Punskas
Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos Kretingos skyriaus aktyvistai – pirmininkas Rimantas Skiparius, Genčų ūkininkas Bronius Skersenskis, Nasrėnuose ūkininkaujantis Kęstutis Žalys ir salantiškis rajono tarybos Kaimo reikalų komiteto narys Stasys Kaniava – savo iniciatyva pabuvojo Punske Lenkijoje ir susipažino su ten esančio pieno perdirbimo kooperatyvo „Sudovija“ veikla. Pasiima pinigus „Koperatyvų idėją rajone bandau „pramušti“ jau 20 metų, visada pavyzdžiu rodydavau Danijoje veikiančius kooperatyvus, pasakodavau apie tą, kuriame pats nugarą lenkiau, tačiau, žiūriu, kad mano balsas ir dabar – dar tik balsas tyruose“,– sakė iš Lenkijos grįžęs R. Skiparius. Lietuvoje nuolat kalbama, kad kaimas „nuvarytas“, kad didieji ūkininkai užvaldė mažuosius, jauni žmonės iš Lietuvos kaimo išvažiuoja, nes nėra darbo vietų, nėra kas veikti. „O kaip įmanoma susikurti darbo vietas, jei nėra gamybos?“ – retoriškai klausė jis ir paaiškino kelionės į Punską tikslus: pamatyti, įsitikinti ir sekti pavyzdžiu. Kretingos rajono ūkininkus „Sudovijos“ kooperatyve priėmė, ten gaminamais produktais vaišino, apie veiklą papasakojo lietuvis šio kooperatyvo pirmininkas. Prieš 10 metų „Sudovija“ įsteigta pačių ūkininkų iniciatyva. Iš pradžių kooperatyvas jungė 5 tūkst. ūkininkų šeimų, dabar pieną čia vežančių liko per 1 tūkst. Anot R. Skipariaus, buvo įdomu sužinoti, kodėl tenykščiai pieno gamintojai nusprendė kooperuotis. Atsakymas buvęs labai paprastas: todėl, kad jų tikslas – už čia priduotą pieną pasiimti pinigus. Moka kone dvigubai Nuo litro parduoto pieno 1 grošas atskaitomas į nedalomą fondą, o ūkininkui sumokama diferencijuotai, priklausomai nuo pieno riebumo, baltymingumo ir parduodamo kiekio: pardavęs iki 10 tūkst. l gauna vieną kainą, nuo 10 iki 20 – kitą, nuo 20 iki 30 – trečią. Visi tiekiamo žaliavinio pieno gamintojai yra kooperatyvo pajininkai. Norintieji savo ūkius plėsti – statyti naujus tvartus, pirkti įrangą, didinti bandas – 25 narių valdybos sprendimu, gauna lengvatų. „Kooperatyvo nariams beprocentinis kreditas suteikiamas vieneriems metams, bet, reikalui esant, galima jį pratęsti. Svarbiausia – ūkininkai ten nori kabintis į gyvenimą ir kabinasi“,– įsitikinęs R. Skiparius. Kretingiškiams į akis krito tai, kad per dieną perdirbama iki 400 t pieno. Tai – didžiulis kiekis, kuriame, beje, dalis – ir lietuviško pieno. „Paklausėm, o jei mes, grįžę į Kretingą, susiorganizuotume, ar ir iš mūsų priimtų? Atsakė, jog pakaktų tik turėti veterinarijos sertifikatą – ir durys būtų atviros. Turėtume pristatyti ne mažiau kaip 25 tonas pieno“,– gera žinia dalijosi Šeimos ūkininkų sąjungos pirmininkas. Anot Punsko kooperatyve pabuvojusių kretingiškių, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad taip toli gabenti pieną neapsimoka. „Bet juk atstumas nuo mūsų iki kokio Rokiškio – taip pat nemažas. O lenkai už pieną iš toliau atvežusiems pagal sutartis moka mažiausiai 20 procentų brangiau, tad tikrai atsipirktų“,– neabejojo jie. Šiandien už litrą superkamo pieno kooperatyvas „Sudovija“ moka po 1,40 zloto (arba 1,12 Lt), kai Lietuvos supirkėjai patrupina po 40 – 60 centų, eurocentais tai – ašaros. Punsko parduotuvėje litrą pieno galima nupirkti už 2 zlotus 59 grošus, arba 1,60 – 2 Lt. Beje, kretingiškiai įsitikinę, kad, jei apskritai produktų kaina nors keliais centais Lietuvoje būtų mažesnė negu Lenkijoje, ne lietuviai į Lenkiją pirkti važiuotų, o atvirkščiai. „Jie pripažįsta, kad mūsų produktų kokybė – geresnė, nes ne tiek daug tręšiama“,– atviravo pašnekovai. Ieškotų tinkamų patalpų Šeimos ūkininkų sąjungos narių nuomone, naują kooperatyvo pastatą būtų neprotinga statyti Kretingos rajone. „Vieni mes – niekas. Tai – viso regiono reikalas. Todėl organizuosime susirinkimą, kviesime jungtis bendraminčius iš Plungės, Mažeikių, Skuodo, Klaipėdos, aiškinsimės, gal Skuode yra tinkamų kooperatyvui pritaikyti patalpų“,– sakė jie. Jei tik atsiras norinčių, rašysime raštus Žemės ūkio ministerijai, ministrės pareikalausime Kooperacijos programos. „Ar yra tokia? Bet kokia netinka. Dvidešimt metų ūkininkavau, apie rimtą programą nesu girdėjęs“,– piktinosi R. Skiparius. Jo nuomone, daugelis smulkiųjų ūkininkų aimanuoja, kaip išlaikyti turimas karvių bandas, tačiau tos aimanos nieko gero neduoda – reikia veikti, reikia patiems pasistengti. Tačiau faktas ir tas, kad Lietuvos smulkiesiems ūkininkams ir rankos niekas neskuba ištiesti. Lankydamiesi Punske, kretingiškiai nepraleido progos pasidomėti tenykšte žemdirbių valdymo sistema. Kaip ir pas mus, ten yra Žemės ūkio ministerija ir Žemės ūkio rūmai (ŽŪR), kuriuos iš 2 proc. mokesčio išlaiko patys žemdirbiai. ŽŪR specialistai užsidirba ir važiuodami į kaimus pas ūkininkus, konsultuodami juos įvairiais, taip pat ir kooperacijos, klausimais, padeda organizuoti streikus. Žemės ūkio skyrių savivaldybėse nėra. Dėmesį telks pienininkystei
Punske kretingiškiai pabuvojo ir mėsos perdirbimo kooperatyve „Dešra“, kurio apyvarta – 40 kiaulių per savaitę, už kilogramą gyvo svorio ūkininkams mokama po 4 zlotus. Atšaldytą mėsą bei 2 rūšių dešras tiekia 5–7 vietos parduotuvėms. Lietuvoje taip pat galėtų steigti ir daržovių perdirbimo, ir mėsos kooperatyvus, tačiau šiuokart norima gelbėti tai, kas dar ne galutinai prarasta – pienininkystę. Kretingiškiai atkreipė dėmesį, kad Lenkijoje ūkininkas, turėdamas 56 melžiamas karves, 18 telyčių ir tik 34 ha žemės, sugeba išgyventi, stebėjosi, jog žolę tų 34 ha savininkas pjauna 5 kartus per metus. Lenkijoje žemdirbystei palanki ir infrastruktūra: fermos statomos tokiu atstumu, kad ūkininkas iš namų ten galėtų pėsčias nueiti. Kretingos ūkininkams įstrigo ir tai, kad žemė Lenkijoje – vertybė, ji – labai brangi: hektaras prie Lomžos kainuoja apie 120 tūkst. zlotų, arba vidutiniškai 50–60 tūkst. Lt. „Ir mūsų ūkininkams visada sakau ir sakysiu: neišsipardavinėkime žemės. Be jos mes būsime vargetos“,– sakė R. Skiparius.
|
|
