|
|
|
Traukiniais, laivais, lėktuvais
Kiekvienam žmogui žodis „kelionė“ turi skirtingą prasmę. Vieniems tai – kepinti savo odą šalia baseino Turkijoje, kitiems prieš akis iškyla knygomis ir vietovių žemėlapiais apsikarstę turistai Romos Koliziejuje, tretiems kelionės yra viena didžiausių gyvenimo aistrų ar svajonių. Vis dėlto, kaskart grįžus iš kelionės, užvaldo saldus nostalgijos jausmas, bylojantis, kad kelionės yra būtinos žmogaus sielai ir protui.
Kelionės – tarsi liga Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos istorijos mokytoją Dalią Zibalienę drąsiai galima vadinti tikra kelionių fanatike, mat ji jau 25 metus organizuoja keliones ne tik sau ir savo šeimai, bet ir visai mokyklos bendruomenei, Kretingos, kitų rajonų mokykloms. Pasakodama, kaip užsikrėtė didžiąja savo liga – kelionių planavimu, mokytoja prisiminė savo pirmuosius auklėtinius. Pasak D. Zibalienės, vaikai visuomet nori keliauti, o kadangi auklėtiniai jai buvo svarbūs ir mylimi, dėl jų organizavo pirmąsias keliones, tapusias istorikės pomėgiu, o vėliau – ir darbu. Mokytoja puikiai prisimena ir pirmąją kelionę į užsienį, kuri buvo labai avantiūristiška. Tuomet su savo bendraminčiais mokytojais, be agentūros pagalbos, savarankiškai susiradusi viešbučius ir autobusą, D. Zibalienė keliavo į Čekijos sostinę Prahą. Mokytoja tvirtino, kad kelionėse labai svarbu maloni kompanija: „Man smagiausia keliauti su smalsiais žmonėmis, kuriems svarbu pamatyti ar sužinoti ką nors naujo.“ Organizuodama keliones mokiniams, D. Zibalienė didelę svarbą teikia ne tik pramogoms, bet ir vaiko kultūrinio pažinimo puoselėjimui – kelionėse vaikai susipažįsta su geografinėmis, istorinėmis ar kultūrinėmis vertybėmis. „Norint sudominti vaikus, reikia jiems pasiūlyti tai, ko jie nori, reikia mokėti su jais sudaryti sandorį: pirma – nauda, o paskui – pramogos“, – patarimais dalijosi pedagogė. D. Zibalienės manymu, prieš vykdamas į kelionę, žmogus privalo pasidomėti šalimi, kurią lankys, išanalizuoti kelionės maršrutą, nebijoti ekstremalių situacijų ir nepanikuoti, jei pateks į bėdą. Anot kelionių entuziastės, ne mažiau svarbu keliauti gerai nusiteikus ir šalia savęs turėti artimą žmogų, kuris padėtų sunkiais momentais. Pedagogė prisipažino, kad Europoje liko tik dvi jos nelankytos šalys – Ispanija ir Portugalija. „Mėgstamiausia mano šalis – Vengrija, ypač jos sostinė Budapeštas, kuriame esu buvusi gal 15 kartų, tačiau kiekviena kelionė į šią šalį yra visiškai skirtinga – pamatau kitokias šios šalies spalvas, sutinku kitokius žmones“, – sakė D. Zibalienė. Varlė keliauninkė Pranciškonų gimnazijoje besimokanti septyniolikmetė Monika Laukytė per pastaruosius pusę metų pabuvojo trijose skirtingose šalyse. Su mama nuvykusi į Anglijos sostinę Londoną, mergina didžiąją laiko dalį praleido miesto muziejuose ieškodama savo mylimiausio dailininko, prancūzų impresionisto Klodo Monė darbų. Kelionė į Rusiją buvo visiškai kitokia. Su draugais teatralais keliavusi Monika pamatė Uralo kalnų viršūnes, prieš metus nukritusį meteoritą ir prisilietė prie itin turtingos Rusijos kultūros. O kelionė į siaurų gatvelių ir plaukiojančių gondolų miestą Veneciją tapo senos svajonės išsipildymu. Per pusę metų nukeliavusi daugiau negu 13 tūkst. kilometrų ir pabuvojusi tolimajame Azijos žemyne, mergina išbandė tris skirtingus keliavimo būdus: lėktuvu, autobusu ir traukiniu. Norėdama kuo greičiau pasiekti kelionės tikslą, M. Laukytė rinktųsi kelionę lėktuvu. Anot jos, tai labiausiai patikimas ir saugiausias keliavimo būdas, mat net 95 proc. avarijų įvyksta ant žemės. Kelionė autobusu ir traukiniu taip pat turi savų pranašumų. Ant bėgių praleistas 84 valandas Monika vadina vienu smagiausių gyvenimo nuotykių. „Traukinyje apstu laiko pasikalbėti su draugais, geriau juos pažinti, susipažinti su kitos tautybės žmonėmis, stebėti svetimų kraštų žmones bei vis kintančius vaizdus pro langą. Nesunku rasti laiko ir sau – paskaityti knygą ar pasiklausyti muzikos“, – įspūdžiais dalijosi Monika. Mergina svajoja išmėginti kelionę laivu ar autostopu: ,,Kelionė pakeleivingais automobiliais suteikia netikėtumo, paslaptingumo, juk niekada nežinai, kas sustos, galbūt tai – būsimas tavo draugas. Kol kas mane varžo baimė ir keliauti autostopu nesiryžtu. Galbūt, kai būsiu vyresnė ir rasiu artimą bendrakeleivį, leisiuosi autostopu į Braziliją ar Prancūziją.“ Aktyviai merginai kelionės taip pat patinka tik aktyvios: „Gulėjimas prie baseino ir deginimasis saulėje man – ne atostogos. Tikrąjį kelionių malonumą patiriu, kuomet apsilankau muziejuose, pamatau svarbius istorinius objektus, apie kuriuos prieš tai buvau tik skaičiusi, dalyvauju kultūriniuose renginiuose, įgaunu naujos patirties.“ Vienuoliktokė tvirtino, kad vienintelis trukdis dar daugiau keliauti yra pinigai: ,,Jei jų turėčiau daugiau, keliaučiau dar dažniau. Kita vertus, tos kelionės, kurioms ilgai taupai ir ruošiesi, yra daug įdomesnės ir palieka stipresnį prisiminimą.“ Septyniolikmetės manymu, jaunimui kelionės yra būtinos, kad pažintų pasaulį ir patirtų naujų įspūdžių.
Aistė ŠEŠTOKAITĖ
„P. n.“ akademijos narė
|
|
