|
|
|
Aptiko autentišką grafaitės atviruką
Į vienos kretingiškės kolekcininkės rankas pakliuvęs senovinis palangiškio fotografo Igno Stropaus 1927 m. išleistas atvirukas pasirodė turįs dvigubą vertę – mat, jis siųstas grafaitės Marijos Tiškevičiūtės, jame išliko jos ranka lenkiškai užrašytas tekstas.
Autentiški istorijos momentai Pirmojo Kretingos fotografo I.Stropaus gyvenimu bei veikla besidominti ir knygą apie jį išleisti jau parengusi krašto istorijos tyrinėtoja bibliotekininkė Jolanta Klietkutė pirmiausiai ir atkreipė dėmesį, kad atviruke - autentiškas tarpukario Palangos bažnyčios vaizdas. O kitoje atviruko pusėje – stambiomis raidėmis ranka rašytas tekstas, vietomis sunkiai įskaitomas. Jį išvertusi J.Klietkutė pastebėjo, kad laiškelis dedikuotas nežinomai poniai Edmanovai, tačiau jo turinys atspindi, kad Marija su ja dažnai susirašinėdavo. „Kiek teko tyrinėti senovinius atvirukus, anų laikų aristokratai savo laiškuose mėgdavę priminti, kada ir ką jau anksčiau yra rašę“, - savo įžvalga pasidalijo J.Klietkutė. Identifikavo pagal raštą Šis autografas iš pradžių sukėlė dvejonių Kretingos muziejaus istorikui Juliui Kanarskui - ar laišką rašė grafo Juozapo Tiškevičiaus duktė Marija Tiškevičiūtė - grafo Aleksandro sesuo, ar Aleksandro žmona Marija Tiškevičienė. „Mat lenkiškai ir mergautinė, ir ištekėjusios moters pavardės rašomos vienodai. Teko pakelti dokumentų archyvus ir sutikrinti šių aristokračių rašyseną. Muziejuje yra išlikęs Marijos Tiškevičiūtės prierašas po viena nuotrauka ir keli jos rašyti laiškai, - tad neliko abejonių, kad minėtą laišką tikrai rašė grafaitė“, - patvirtino J.Kanarskas. Istorikas atkreipė dėmesį, kad grafaitė Marija laiškui pasirinko atviruką ne su Palangos kopų, jūros ar kitokiu, o būtent su bažnyčios vaizdu. „Bažnyčia buvo tapusi kasdieniniu grafaitės gyvenimu. Marija, kaip ir jos motina Sofija, abi buvo labai pamaldžios. Kaip savo prisiminimuose rašė Marijos sesuo Elena Klotilda, M.Tiškevičiūtė dvi kurorte jai priklausiusias vilas nuomojo, o už gautus pinigus pati nuomojosi butą name priešais bažnyčią. Šis namas per gaisrą sudegė. Marija norėjo, kad jai būtų arti ligi bažnyčios, nes ji užsiėmė labdaringa veikla, rinko aukas, priklausė katalikiškoms organizacijoms“, - teigė istorikas.
Maironis dedikavo garsųjį eilėraštį Marija buvo vyriausia Kretingos dvaro valdytojų - Sofijos ir Juozapo Tiškevičių – duktė, gimusi 1871 m. Pagal muziejuje išlikusius šaltinius, ji buvo gana uždaro būdo, garbino žirgų sportą ir pati daug jodinėdavo. Jaunystėje labai mėgo teatrą, meną, literatūrą, ir pati bandė rašyti apsakymus į „Tėvynės sargą“ Laumės Lelivaitės slapyvardžiu. J.Kanarsko žiniomis, M. Tiškevičiūtė buvo pažįstama ir susirašinėjo su poetu bei kunigu Jonu Mačiuliu-Maironiu. Poilsiaudamas Palangoje Maironis dažnai buvodavo Tiškevičių namuose. Būtent Marijai Tiškevičiūtei poetas dedikavo Palangoje parašytą savo garsųjį eilėraštį „Nuo Birutės kalno“ („Z nad Biruty“), publikuotą 1904 m. Spaudos draudimo metais M.Tiškevičiūtė prisidėjo prie uždraustos literatūros gabenimo: pasinaudodama tuo, kad rusų muitininkai jos karietos netikrindavo, Klaipėdoje iš sutartos vietos ji paimdavo lietuviškos spaudos siuntą ir pargabendavo į Kretingą arba Palangą. Mirus tėvui, 1891 m. grafaitė Marija paveldėjo Kumponų dvarą prie Minijos, už Jokūbavo, bei Baltąją vilą Palangoje, o po motinos mirties 1919 m. jai dar atiteko Dimitravo bei Jazdų palivarkai, buvę tarp Kretingos ir Darbėnų, prie Tenžės upelio. Dvare 1898 m. ji įsteigė pirmąjį Kretingoje vaikų darželį, išlaikė mokytoją, kuri mokė dvaro tarnautojų ir valstiečių vaikus, o gabiausius siųsdavo tęsti mokslų į Vilnių. 1941 m. birželio 14-osios naktį enkavedistai grafaitę areštavo ir ištrėmė į Krasnojarsko Rešiotų koncentracijos stovyklą, kur netrukus ji ir mirė. * „Gerbiamai poniai Edmanovai (?) 1927 sausio 25 d. Miela ponia, paskutinį kartą poniai rašiau sausio 10-tą, po mano metinių, bet jau nuo Kalėdų neturėjau jokios žinios. Esu sunerimusi, ar nesusirgo ponia po tų kankinančių kelionių (?) ir šaltų kambarių. Labai prašau atsakyti ir mane nuraminti. Gal laiškai neateina? Adresuoju atsižvelgdama (neįskaitoma). Nuoširdžiai apkabinu mielą ponią“, - toks laiško tekstas, kurį lenkiškai pasirašė Marya Tiškevičiovna.
|
|
