Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Pusšimtis metų po bažnyčios skliautais

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žmonės
  • 2015-01-23

Prasidėję metai kretingiškiui Viliui Jančauskui reikšmingi dviem svariomis sukaktimis – jam suėjo 75-eri ir 45-erius metus jis gieda Kretingos bažnyčios chore. O pavasarėjant su žmona Liucija, kuri, beje, jį ir atsivedė giedoti į chorą, jiedu švęs savo auksines vestuves.

Liucija ir Vilius Jančauskai, šią gegužę švęsiantys auksinį santuokos jubiliejų, kartu Kretingos bažnyčios chorą lanko jau 45 metus.

Bendruomenė – lyg kumštis

Sutuoktiniai prisimena sovietmečiu bažnyčios chorą nebuvus tokį gausų, kaip yra šiandieną, kada gretas papildė choristai iš buvusio „Gintaro“, vadovauti ėmėsi Aloyzas Žilys, o vargonais groja Lina Pudžiuvelytė.

„Anais laikais chore tebuvo vienas vadovas – tas pats vargonininkas ir dirigentas Jonas Trumpelis. Jis labai stengdavosi mus užvesti – plėšdavom taip, kad skambėdavo visi bažnyčios skliautai. Pamaldos vykdavo lotyniškai, bet giesmes traukdavom lietuviškai, melodijos būdavo paprastesnės, giesmės – senoviškos, dabar – gerokai sunkesnės, profesionalios. Tesusirinkdavome gal koks 12 žmonių, bet visi buvom lyg kumštis – tikra bendruomenė, vienijanti tikinčius žmones, ir jei kurį sekmadienį nenueidavom giedoti, šventadienio lyg ir nebuvę“, - sakė L.Jančauskienė. L. ir V.Jančauskai prisiminė repeticijas vykdavus vakarais šaltoje bažnyčioje. Giedoti chorui tekdavo ne vien per šv. Mišias, bet ir įvairiomis progomis – per kunigų šventimus, Šiluvos ir Kalvarijos atlaiduose ir gedulingas pamaldas, kasmet švęsdavę šv.Cecilijos dieną.

Sutuoktiniai geru žodžiu vis minėjo J.Trumpelį: „Ilgai išbuvo choro vadovu, ligi pat mirties – jis mirė 1988-aisiais. Po jo dar keli vargonininkai buvo atėję, bet ilgėliau neužsibūdavo, kol chorui vadovauti ėmėsi jau irgi amžinatilsį chorvedė Genovaitė Maironienė ir kompozitorius Alvidas Remesa. O vėliau iš jo chorą perėmė A.Žilys“, - Kretingos bažnyčios Sumos choro istoriją savo atmintyje atgamino pašnekovai. Anot jų, iš senbuvių choristų, be judviejų, ligi šiol dar likę keli, tačiau jauni žmonės šiandien nebenori aukoti savo sekmadienių Dievui.

Prisiminė Prahos pavasarį

L.Jančauskienė sakė, jog abu su vyru nuo mažens buvo įpratę melstis - ji augusi gausioje tikinčioje šeimoje – iš viso buvę 10 vaikų, o ji – mažiausia. Ligi Kartenos bažnyčios, kur ji nuo 18 m. pradėjusi giedoti chore, pėsčiomis tekdavę eiti 8 km. Susitikusi Vilių ir tapusi jo žmona, ir vyrą uždegė savuoju pomėgiu.

V.Jančauskas ligi šiol prisimena ir pirmąsias Kalėdas, kada abu su žmona Liucija išsirengė eiti giedoti į Mišias: „O skubam, o skubam – tik žiūrim, - būriai žmonių jau grįžta iš bažnyčios. Atsitiko taip, kad iš vakaro su kaimynais užsišventėme Kūčias, o rytą Kalėdas ir pramiegojome“, - iš savęs pasijuokė jis.

„Niekam tuomet nesigirdavome, kad lankome bažnyčios chorą, Trumpelis sakydavo – visi esam saugumo sąrašuose, nes jį patį nesyk kviesdavosi „ant baimės kilimo“. Bet mudu niekam neužkliuvome – aukštų postų neužėmėm: Liucija dirbo „Minijos“ įmonėj mezgėja, aš – vairuotoju, vėliau aš taip pat perėjau į „Miniją“, uždarbiavome tada ir sau - su mezginiais esam išnaršę visą Rusiją“, - neslėpė V.Jančauskas.

Vyras prisiminė, jog jam yra tekę būti ir Prahos pavasario liudininku – 1968 m. Čekoslovakijoje buvo paskelbta karinė padėtis, ir jį, tuomet dar dirbusį transporto įmonėje, išsiuntė ten. „Kaliningrade pakrovė į mašinas minų ir gabenome į Čekoslovakiją, ginkluoti prabuvome apkasuose 3 mėnesius, - kaustė įtampa, kad nepradėtų karo. Rudenį karo padėtį atšaukė – su visa technika per Sudetų kalnyną grįžome atgal“, - prisiminė pašnekovas.

Nerimas dėl Donecke likusio brolio

Moteris įsitikinusi, jog už ilgametę tarnystę Dievas apsaugojo jų šeimą nuo nelaimių, stiprino tarpusavio santykius, davė gerą sveikatą. „Ligi šiol nė rimtų ligų neturėjom – per savo amžių nesu net ligoninėj gulėjusi, užauginom tris gerus vaikus, nepatyrėm stiprių netekčių. Geras ir gražus gyvenimas buvo ir dabar tebėra“, - džiaugėsi 72-jų Liucija.

Moteriai tik slegia širdį nerimas dėl Donecke gyvenančio brolio Liudo Vaitkaus likimo. Ligi karo nuolat susiskambindavę, brolis dar ketinęs atvykti pasisvečiuoti į Lietuvą, bet, prasidėjus neramumams, nutrūkę visi ryšiai.

„Susisiekti telefonais nebegalime, matyt, subombardavo ryšio stotis, paštas irgi neveikia. Ligi pensijos brolis dirbo garvežistu, vedė ukrainietę, susilaukė 2 vaikų, turėjo anūkų. Gyveno Donecko priemiestyje, turėjo gražų namą – esam kelis sykius buvę. O dabar nei iš paties, nei iš jo artimųjų jokios žinios, gal net nebėra gyvų“, - dėl brolio šeimos likimo nuogąstavo moteris.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas