Gyvenę vargingiau, bet buvo platesnės sielos

Laukžemiškės šeimininkės 76-erių Zita Jašinskienė ir 53 metų Eugenija Lukošienė bei jų bičiulė 75-erių Petronėlė Gedrimienė, šį bei tą atmenanti iš Laukžemės dvaro praeities, pripažino: pasaulis ir žmonės keičiasi nevaldomu greičiu. Ir jeigu anksčiau kaime tradicijos buvo šventas dalykas, tai dabar niekas per daug ir nebesistebi, kai joms nusižengiama vis dažniau.

Petronėlė Gedrimienė (dešinėje) būdavo dažna šeimininkių (iš kairės) Eugenijos Lukošienės ir Zitos Jašinskienės vaišių ragautoja, mat eidavusi giedoti ir per laidotuves, ir per metines.

Senieji valgiai išgyvena renesansą

Vestuvių ir laidotuvių šeimininkės, žemaičių krašte vadinamos gaspadinėmis, Eugenija ir Zita prisipažino, jog šeimininkauti joms patikę nuo jaunystės, o įprotis visur ir visada nužvelgti stalą, atsiminti, kas ir kaip pagaminta, - tiesiog į kraują įaugęs.

„Pagal specialybę esu prekybininkė, neilgai ja ir dirbau. Atsimenu, dar kolūkio laikais atveždavo į parduotuvę tokios baisios žuvies – nežinosi, nė kaip ją valgyti, o parduoti reikėdavę greitai. Aš tai žuviai vis kokį receptą pritaikydavau – ir man visai neblogai sekdavosi ją išparduoti“, - prisiminė E.Lukošienė, ilgus metus dirbusi kolūkio valgykloje ir jau tada pamažu eidavusi šeimininkauti.

Abi moterys mėgusios vis ką nors naujo pagaminti, sukurti iš to, kokių produktų pavykdavo gauti. Ar pasisekęs valgis, nuspręsdavo kaimynai. „Juk būriais gyvenome – ką pasigaminę, nešdavome vienas kitam ragauti, vaišindavomės“, - nerašytą kaimo gyvenimo taisyklę priminė pašnekovės.

Ir Zita, ir Eugenija teigė, jog prieš kelis dešimtmečius šeimininkėms reikėdavę vos ne prigimtinio išmanymo, nuojautos, kad valgiai pasisektų – juk nebuvo interneto, specialių žurnalų, ir šeimininkavimo knygos buvo deficitas, galų gale – trūko produktų, prieskonių.

„Dauguma šeimininkių sugrįžo prie senų įprastų prieskonių – lauro lapo, kvepiančiųjų bei karčiųjų pipirų, cinamono, kardamono. Pastebiu, kad renesansą išgyvena ir senieji patiekalai – žmonės kažkaip greitai atsiragavo sintetinių prieskonių, įmantrybių – tiesiog nori gero tvirto natūralaus maisto.

O toks ir buvo kimštos žuvys ir paukščiai, šonkaulių „kelmai“, silkių valgiai, įvairios mišrainės, vyniotiniai bei kitkas, ką buvo galima pagaminti papjovus gyvulį“, - pastebėjo E.Lukošienė.

Dirbdavo daug ir sunkiai

Anot šeimininkių, kai žmonės keldavo didžiules vestuves, o laidotuvėms irgi pjaudavo kiaulę ar veršį, jos šeimininkauti pradėdavusios jau savaitės viduryje: reikėdavę ne tik maisto prigaminti, bet sutvarkyti ir likusius produktus – susūdyti lašinius, išlydyti taukus, taigi dirbti reikėdavo daug ir sunkiai, juolab, kad ir patogumų nebūdavo, ypač – kaimuose.

Maisto gi turėdavę būti gausiai.

„Mums, šeimininkėms, būdavo prisakyta: maisto ant stalo turi būti tiek, kad staltiesė nesimatytų. Ir kraudavome – tiek, kiek tilpdavo. Pati didžiausia gėda būdavo, jeigu svečiai išsiskirstydavo replikuodami, jog nebuvę ko valgyti“, - senąsias mūsų žmonių vaišinimosi tradicijas apibūdino Z. Jašinskienė, kurios nuomone, žmonės anais laikais gyvenę vargingiau, bet sielos buvo platesnės – nieko negailėdavę, jeigu reikėdavo pavaišinti, švęsti ar atjausti bėdoje.

Dar ir dabar kviečiamos šeimininkauti E.Lukošienės pastebėjimu, šis laikmetis – jau kitoks: maisto gaminama tik tiek, kiek tikrai suvalgoma, o kitą rytą šeimininkės jau gamina pagal naują meniu šviežius valgius. „Gaminti dabar – vienas juokas, kai visko tiek yra. Kai raudona ar balta mišrainė kažkada būdavo gaminama tik progomis, dabar tuo nieko nebenustebinsi. O ir šeimininkių bereikia vis mažiau: žmonės - ar tuokiasi, ar miršta – nebevargsta - retas kuris ir vestuves savuose namuose kelia ar mirusįjį šarvoja. Lengviau sumokėjus paslaugas užsisakyti“, - sakė ji.

Kūčios būdavo kuklios

Petronėlės Gedrimienės motina Salomėja Jonušienė, kumete tarnavusi keliuose – Šukės, Laukžemės, Jakų, arba Cinkūnų, – dvaruose, savo dukteriai pasakodavusi, kaip ją, jau pilnametę, Cinkūnų dvare pristatydavo padėti ruošti naujametines vaišes.

„Jeigu būčiau žinojusi, kad kažkam tai bus įdomu, mamos daugiau būčiau paklausinėjusi, - kad nedaug tegalinti prisiminti, apgailestavo P.Gedrimienė. – Prieš šventes dvare reikėdavę išplauti kalnus rūbų, o gaminamų vaišių niekas ragauti neduodavę. Tik, pamenu, motina pasakojo, kaip dvarininkė su kitomis poniomis ruošdavo dovanas ir eglutę kumečių vaikams“.

Kai P.Gedrimienės tėvai sugrįžo į Laukžemę, čia buvusį dvarą, dabartinės gyvenvietės nebuvo nė pamatų – visur plytėjo dvaro žemės. Prieššventinę dieną kumečiai tedirbdavo iki pietų – darbo pabaigą pranešdavo varpo skambėjimas.

„Karui prasidėjus dvarininkai pasikinkę arklius bėgo nuo negandų, o dalį gėrybių užkasė arba išslapstė dvaro rūmuose. Sakė, kad išvykstą dviem savaitėms, ir nė neįtarė, jog iki šios dienos nesugrįš. O išslapstytas gėrybes buvo kas ir surado, ir tai nepriteklių laikais priėmė kaip likimo dovaną“, - tai, ką atsimena iš vaikystės bei žmonių pasakojimų, perteikė Petronėlė.

Ji sakė, jog jų šeimos Kūčios būdavusios labai paprastos ir liesos: ant stalo dėdavo virtų žirnių, pupų, bulvių, silkės, cibulynės, kanapių, raugintų agurkų, grybų, išvirdavo kisieliaus. Kepdavo ir kūčiukus, kuriems aguonų užsiaugindavo patys – šių daržuose sėdavo vagų vagas, o aguonpieniui – ne mals, o grūstuve trins, iki ištrykšdavo baltas aguonų pienas.

„Labai gerai atsimenu, kaip mes, vaikai, norėdavome cukraus. Masindavo mus jo gabalai – kitokio juk ir nebuvo. O gaudavome cukraus labai retai“, - saldžią vaikystės svajonę prisiminė P.Gedrimienė.

SKANAUS

Eugenijos „Gaiviosios“ salotos

Proporcijos – savo nuožiūra. Salotoms pagaminti reikės pjaustyto Pekino kopūsto, kubeliais pjaustytų šviežio agurko, konservuotų ananasų, rūkytos paukštienos, trupučio raudonosios paprikos – dėl spalvos, mėlynojo svogūno, žalumynų. Dėl skonio galima įdėti plėšyto mocarelos sūrio, tačiau nebūtina. Viską išmaišyti su majonezu. Druskos dėti pagal poreikį, tačiau atsargiai – rūkyta vištiena ir taip būna sūroka.

Zitos senovinė morkų mišrainė

Ją, pašnekovės teigimu, labai mėgdavę vestuvininkai vyrai. Mišrainei pagaminti reikės lygiomis dalimis tarkuotų morkų ir obuolių, įberti žaliųjų konservuotų žirnelių, įpjaustyti vieną-antrą virtą kiaušinį, įspausti česnako. Užpilti majonezo ir išmaišyti.

Petronėlės „Cibulynė“

Dar ir dabar Petronėlė miltuose pavoliotą silkę vynioja į laikraštį, ryšuliuką kepa laukinės virtuvės krosnyje, ant žarijų. Kai laikraštis nudega, jį nukrapšto, silkę iškaulina, išrenka ašakas, ir sutrina su virta bulve. Trintinį užpila virintu vandeniu, skanina jį actu, druska, cukrumi. Būtinai įpjausto svogūnų – ar galvutę, ar laiškų. Patiekia su neluptomis bulvėmis.

• Rašyti komentarą (1)