Tampant diakonu reikės žmonos sutikimo

Tai, kas Katalikų Bažnyčioje visame pasaulyje praktikuojama jau beveik 40 metų, Lietuvoje kol kas - naujiena: dalį kunigų pareigų perims diakonai, t.y. šeimas turintys dvasininkai. Jie galės šv. Mišių metu skelbti Evangeliją, tuokti, krikštyti, laidoti, dalyti ir nešti ligoniams švč. Komuniją. Tai jie atliks dažniausiai savaitgaliais – laisvu nuo tiesioginio darbo metu, kuris įprastai skiriamas šeimai. Todėl, ko gero, pirmąkart per mūsų Bažnyčios istoriją sprendimuose taps svarbi ir moters nuomonė: apsisprendęs diakono tarnystei, vyriškis turės gauti žmonos sutikimą.

Nerijus Čapas tikino: „Nors mano namų stogas yra Klaipėdoje, bet mano parapija – Kretingoje. Drįstu manyti, kad visas pranciškoniškasis dvasingumas kyla iš Kretingos, iš Kankinių koplyčios, ir plinta į Pakutuvėnus, Vilniaus Bernardinų broliją“.

Pasak Kretingos parapijos klebono Evaldo Darulio, atskiras diakonų - dvasininkų iš pasauliečių - luomas gyvavo nuo pat krikščionybės pradžios. Tačiau jo svarbą prieš 40 metų atnaujino Vatikano II Susirinkimas.

„Pasauliui diakonas nėra naujiena. Diakonai daugel metų sėkmingai gelbsti kunigams Italijoje, Lenkijoje, JAV. Lietuvoje iki šiol nebuvo jų poreikio: juk gyvenome sovietmečiu, ir diakonu tarnaujantis žmogus būtų nukentėjęs nuo tuometinės valdžios“, - tvirtino klebonas. Kai kurių parapijų klebonai jau pageidauja diakonų pagalbos.

Pranciškonų brolija turi diakonų tarp savo brolių. Tarkim, Kretingoje diakono tarnystę ligi šiol atliko brolis Bernardas, dabar – brolis Tomas.

Diakono veiklos laukas – platus. Labiausiai jis turės gilintis į krikšto ir šeimos sielovadą. Ligoninėse, mokyklose, įstaigose ir kitoje aplinkoje jis turi padėti suvokti krikščionišką prasmę darbui, mokslui, ligonių kančiai. Diakonas, kaip ir kunigas, galės skelbti Dievo žodį, laiminti, tuokti, laidoti ir pan. Tačiau, skirtingai nuo kunigo, diakonas negalės aukoti šv. Mišių ir klausyti išpažinčių.

Diakonu galės tapti tik doras ir pavyzdingas tos pačios parapijos katalikas. Juos siūlys parapijos bendruomenė. Tuomet pretendentas į diakonus turės rašyti prašymą parapijos klebonui, o šis jo ir bendruomenės pageidavimą perduos svarstyti vyskupui.

Vyriškis, norintis tarnauti diakonu, turės būti vedęs ir ne jaunesnis kaip 35-erių metų. Ligi tol jis lankys trejų metų mokymo kursą kunigų seminarijoje. E.Darulis dar neturi konkrečių žinių, kur Lietuvoje diakonai bus rengiami. „Tai turėtų nuspręsti Lietuvos vyskupų konferencija. Kol kas vyksta paruošiamasis darbas ir žiūrima, kiek yra pateikta kandidatūrų“, - sakė klebonas.

Norėtų tarnauti Kretingos žmonėms

Redakcija susisiekė su klaipėdiečiu Nerijumi Čapu, Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino nacionaliniu ministru, kuris pageidautų būti Kretingos parapijos diakonu. N.Čapas mielai sutiko savo pamąstymais dėl apsisprendimo pasidalinti ir su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais.

„Mano didžiausios dvasinės patirtys ir lūžiai įvyko Kretingoje. Nuo pirmųjų dienų, kai broliai pranciškonai sugrįžo į Kretingą, buvau su jais. Kretingoje prieš 17 metų įstojau į Pasauliečių pranciškonų ordiną. 2001 metais buvau išrinktas šio ordino nacionaliniu ministru (žodis „ministras“, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „tarnas“). Po to - darsyk perrinktas antrai kadencijai, - kalbėjo pašnekovas. – Prieš 11 metų prie Kretingos bažnyčios altoriaus vedžiau savo būsimą žmoną Živilę”.

33-jų N.Čapas, dirbantis vienos Klaipėdos įmonės tarnautoju, tvirtino „visa dūšia“ esantis Kretingos parapijietis ir norėtų tarnauti jos žmonėms: „Su žmona ir vaikais netgi pasvarstome apie galimybę čia persikelti gyventi visam. Nesiekiau kunigauti, nes norėjau turėti šeimą, vaikų. Tačiau mane visuomet žavėjo šv. Pranciškaus, beje, taip pat diakono, pavyzdys, ir sekdamas juo, noriu būti Tiesos tarnas jūsų mieste. Jau pateikiau prašymą klebonui. Nežinia, ar pašaukimo ženklus many atpažins ir šią tarnystę man patikės Jo Ekscelencija Telšių vyskupas Jonas Boruta“.

Pasak N.Čapo, jei jo prašymą patenkintų, iki įšventinimo į diakonus praeitų mažiausiai treji metai. Tuomet jau sukaktų ir nustatytas diakonystės amžius.

Šeimos pritarimas šiai tarnystei yra būtinas. Tuo tikslu bus rengiami mokymai ir diakonų žmonoms: jos turi iki galo įsisąmoninti, kad diakono tarnystė pareikalaus savo kainos.

Šventimų metu, anot N.Čapo, vyskupas viešai klausia žmonos nuomonės, ar ši sutinka su vyro pasirinkimu. Ir jei išgirstų jos griežtą „ne“, įšventimo iškilmė nutraukiama. Viešint Kanadoje, viena pažįstama diakono šeima jam pasakojo, jog prieš šventimus patyrę itin stiprias vidines dramas bei laužymus, kurie, jų giliu įsitikinimu, yra ne kas kita, kaip Šėtono žabangos. Ir tokie išbandymai - ne pavieniai atvejai.

„Mano žmona pritaria apsisprendimui ir palaiko mane, - tikino pašnekovas. – Aš nemanau, kad visiškai nebeturėsiu laisvalaikio, skiriamo sau, žmonai ir vaikams. Juk ir dabar nuolatos verdu „bažnyčios sultyse“, tik esu be šventimų“.

Nesusipratimai – neišvengiami

N.Čapo įsitikinimu, kiekviena naujovė visuomet įneša šiokios tokios sumaišties: „Kai kurių žmonių galvose „kažkas“ turės lūžti. Bet tegul tas „kažkas“ ir lūžta. Ypač tiems, kurie į bažnyčią eina dėl kunigo, kaimyno ar paprasčiausio pliuso „gerų darbų“ registre, o ne dėl Jėzaus“.

Oponentams, teigiantiems, jog katalikų dvasininkai supanašės į stačiatikius ar protestantus, jis pasiūlytų paskaityti Šventąjį Raštą, pažvelgti į Bažnyčios tradiciją ir į kitose šalyse jau daug metų sėkmingai besidarbuojančius diakonus.

Nesusipratimų ir trinties, N.Čapo manymu, neišvengsime ne tik su kai kuriais tikinčiaisiais, bet su kai kuriais dvasininkais. Ir tai bus „naujovės“ kaina.

Taip pat N.Čapas nesutinka su įsigalinčiu teiginiu, jog diakonų poreikis Lietuvoje atsirado todėl, kad trūksta kunigų: „Norėtume, kad būtų kaip Atgimimo laikais – kai norinčius tapti kunigais vos talpino seminarijos. Kaip ir visose gyvenimo srityse, taip ir Bažnyčioje vyksta tam tikri pokyčiai. Nenuneigsi - sumažėjo pašaukimų. Tačiau ši tendencija vyrauja visame pasaulyje. Pačioje valstybėje, mano manymu, vyksta kur kas gilesnė krizė: Seime – melų batalijos ir „smėlio dėžės“ lygio politika, Prezidentūroje – bestuburiškumo požymiai. Verslininkai vengia mokėti mokesčius ir apiplėšinėja darbuotojus. Daugiau negu pusė milijono lietuvių išvyko iš tėvynės. Tauta nesinaudoja savo teisėmis ir spjauna į pilietines pareigas. Motinos žudo vaikus, vaikai – motinas. Kas tai – argi ne krizė? Žmonių moralė ritasi žemyn, todėl ir reikalingi dvasininkai iš tų pačių žmonių, gerai išmanančių visuomenės gyvenimą.

O vis kartojantiems, beje, dažniausiai net netikintiesiems, kad Bažnyčia diakonatą įveda dėl savo krizės, drįstu pasakyti, kad apie diakonato įvedimą buvo diskutuojama jau seniai, kai nebuvo pašaukimų stokos. Diakonato link Bažnyčia ėjo nuosekliai ir kryptingai“.

• Rašyti komentarą (2)