|
|
|
Paryžiuje netapęs ikona
Dviem lietuvių menininkėms – grafikei Jūratei Stauskaitei-Sakalauskienei ir aktorei Karolinai Masiulytei-Paliulis – nusišypsojo lemtis gerai pažinoti iškilųjį skulptorių Antaną Mončį, mūsų kraštietį, kilusį nuo Grūšlaukės, bet gyvenusį ir kūrusį Paryžiuje.
Vienuoliktas Dievo įsakymas J.Stauskaitė – Sakalauskienė apie savo šeimos bendrystę su A.Mončiu pasakojo, pasiremdama įspūdžiais iš savo vyro Tomo Sakalausko knygos „Ketvirtoji dimensija“. Jos žodžiais, tai buvusi asmenybė, kuri neprisitaikė ir nemelavo. „Todėl ir jo menas yra labai tikras. Mončys sakydavo: „Skulptūra man – lyg vienuoliktasis Dievo įsakymas, be skulptūros aš negaliu gyventi. Jeigu būčiau nebylys, nedaug tebūčiau praradęs. Skulptūra - mano paguoda nusivylimuose ir liūdesy. Kai darau skulptūrą, kvėpuoju, jaučiu, kaip dvasia per mintį pereina į medžiagą“. Prancūzai pastebėjo labai keistą moderniai primityvų jo gebėjimą prakalbinti medį. Medis jo skulptūrose neprapuolęs, o – pakeistas, tarsi būtų įeita į pačią jo šerdį. Prie medžio ir akmens jis sugebėjo taip prisiliesti, kad ne tik nesugadino gamtos kūrinio, o dar labiau jį išryškino. Tai nėra masė, o skambantis kūrinys. „Jeigu A.Mončys būtų kūręs vien dėl formos, jo kūrinys būtų buvęs modernus, tačiau greit praeinantis. Tačiau jo darbai - išliekantys. Mončys buvo egzistencialistinis modernistas, nes jo forma išėjo ne iš formos, o iš šerdies, iš pajautimo. Jis nesekė jokiomis srovėmis, o pats atrado savąjį meną. Manau, jeigu jis būtų gyvenęs viduramžiais, būtų daręs tą patį, ką ir darė. Nes jis visa esybe reagavo į medį ir akmenį – gamtos kūrinius, sukaupusius tūkstantmetę žmonijos patirtį“, - tvirtino J.Stauskaitė-Sakalauskienė. „Jis ir kurti nustojo ne šiaip sau, - mintį tęsė ji. – Iš Pietų Prancūzijos parsivežęs labai įdomų raukšlėtą akmenį, vis žvelgė į jį ir mąstė – ar galiu kišti į jį savo trigrašį ir deformuoti, jeigu gamta jį formavo milijonus metų. Ilgai žiūrėjęs, pajuto gamtos galią, akmens tobulumą. Iš to žiūrėjimo savo kūryboje ir padėjo tašką“, - apie žmogaus ir kūrėjo atsakomybę kalbėjo jį gerai pažinojusi menininkė. Rankos - gyvenime ir kūryboje Prancūzijoje gimusi ir augusi lietuvių aktorė K.Masiulytė-Paliulis prisipažino, jog jaunystėje visiškai nesupratusi A.Mončio kūrybos: „Girdėdavau iš vyresnių žmonių, kad jis yra modernus menininkas. Galvodavau, ką tai reiškia, kol sykį įsižiūrėjau į jo sukurtą keramikinių lėkščių rinkinį – kiekviena panaši, bet skirtingai dekoruota - lyg koks kosmosas. Tada supratau, kas yra modernu. Atsimenu, Mončys į pamaldas ateidavo visas žalias, žmonės sakydavo, kad yra apsinuodijęs nuo metalų“, - neslėpė ji. Jis prisimena A.Mončį nedaug tekalbėjus. „Jam visai nerūpėjo parodos, mada – pats turėjo unikalų balsą, puoselėjo liaudies meną ir organizuodavo lietuviškų šokių studijas. Tą studiją lankiau ir aš - su kolektyvu daug keliaudavom, teko šokti Sorbonos universitete. Visą gyvenimą atsiminsiu, kaip per repeticijas paimdavo ranką - tokia kieta ir sugrubusia savo ranka. Rankos motyvas, jos simbolis buvo labai svarbus ir jo kūryboje, - kalbėjo gyventi į Lietuvą grįžusi aktorė. - Jis buvo pirmas žmogus, kuriam pasakiau, kad laukiuosi kūdikio: atsimenu, vaikščiojom Liuksemburgo sode, o jis, išgirdęs žinią, sušuko „vau“ ir iškėlė plačiai iškeltas rankas“.
Dar vienas įdomus momentas: kai sovietai okupavo Vilnių ir prie Televizijos bokšto pasirodė tankai, A.Mončys sukvietė pas save saviškius. Jis labai mėgo jūros gėrybes. „Paleido ant grindų krabus, o ant jų nugaros uždegė žvakutes, - sako: sovietų tankai ropoja, reikia juos sunaikinti, ir įmetė krabus į vandenį“, - šokiruojančius momentus prisiminė aktorė. Lietuviška meška Paryžiuje Pašnekovės pasidalijo įspūdžiais ir apie neįprastus A.Mončio elgesio momentus: „A.Mončys viską darydavo maksimaliai susikaupęs: jeigu pas jį ateidavo vaikai, nuo jų jo nebūtų atitraukęs nė Amerikos prezidentas. Sykį mano vyras Tomas norėjo susitikti, bet šis atsakė negalįs - šiandien plaunąs galvą“, - juokėsi J.Stauskaitė-Sakalauskienė. Ji prisiminė, kaip sykį A.Mončys ją paprašęs vienam plenero vakarėliui paruošti lietuvišką patiekalą – žirnių su auselėmis ir šaltibarščių. Pats važiavo pas ūkininkus nupirkti šviežių kiaulių ausų. „Paragavo prancūzai šaltibarščių – keistas patiekalas, bet suvalgė. Privirėm didžiulį puodą žirnių su ausimis, sukrovėm į lėkštes – prancūzai žiūri ir pradėjo juoktis, - šį patiekalą jie priėmė kaip humorą. Sėdi Antanas galustalėj visas raudonas. Pasibaigus vakarienei, pagal įprotį, visiems reikėjo susimokėti, o jis pasakė – sumokėsiu už visus. Keturiese – aš su vyriu Tomu, Antanas ir vienas vokietis – ir įveikėme visą puodą lietuviško skanėsto“, - kone anekdotines situacijas prisiminė menininkė. „A.Mončys darė tai, ką norėjo, ir niekas jo negalėjo priversti pakeisti savo nusistatymų – jis niekur nepristatinėjo savo kūrybos ir nedalyvavo jokiuose sandėriuose, o atvykusius derėtis dėl darbų nesyk išvydavo. Dėl to jis nė turtų nesusikrovė, ir meno ikona netapo, - jis buvo tarsi lietuviška meška Paryžiuje“, - vaizdžiai A.Mončio asmenybę apibendrino grafikė. Ji atviravo: „Ir ligi šiol man Paryžius – tai Mončys. Bet kadangi jo ten nebėra, nebetraukia manęs ir Paryžius“. * Šiemet Antano Mončio namai-muziejus Palangoje švenčia 15 savo veiklos metų. Anot šio muziejaus vadovės Loretos Birutės Turauskaitės, ta proga bus rengiamas amžininkų prisiminimo ciklas apie skulptorių A.Mončį, savo kūryba atsiskleidusį Prancūzijoje, o po savo mirties didžiąją dalį kūrinių padovanojusį tėvynei. * Jūratė Stauskaitė-Sakalauskienė – Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijos įkūrėja. Profesionali grafikė, surengusi personalines parodas Norvegijoje, Čekijoje, Belgijoje, Graikijoje, Kanadoje, dalyvavo tarptautinėse parodose. Jos kūrinių įsigiję muziejai: Nacionalinis dailės, M.K.Čiurlionio ir Modernaus meno – Lietuvoje, Modernaus meno – Vokietijoje ir Naujajame Orleane bei Niujorke, JAV; Nacionalinė galerija – Prahoje, Čekijoje. Karolina Masiulytė-Paliulis baigė dramos teatro Charles Dullin ir Valstybinę dramos mokyklas Prancūzijoje, vaidino įvairiose teatro trupėse, filmavosi prancūzų filmuose bei populiarioje televizijos laidoje „Mažasis Buvard teatras“. Grįžusi į Lietuvą, aktorė vaidinio Igno Jonyno filme „Sekmadienis toks, koks yra“, kartu su Petru Venclovu skaitė Oskaro Milašiaus poeziją, pastatė 2 spektaklius „Madame Ka“ ir „?a c,est Paris“. |
|
