|
|
|
Dovanos nuo „Avinėlio vartų“
Po Lietuvos kino ekranus šiomis dienomis keliaujantį daugiau kaip dvejus metus kurtą filmą apie krikštą „Avinėlio vartai“ jo sumanytojas ir prodiuseris brolis Gediminas Numgaudis pavadino itin brangia dovana. Po premjeros Europos šalių kino forume „Scanorama“, Vilniuje, šį savaitgalį brolis Gediminas ir režisierius Audrius Stonys šią kino juostą pristatys Klaipėdoje, o per Gavėnią ketina atvežti ir į Kretingą.
Dovanos nuo „Avinėlio vartų“ Po Lietuvos kino ekranus šiomis dienomis keliaujantį daugiau kaip dvejus metus kurtą filmą apie krikštą „Avinėlio vartai“ jo sumanytojas ir prodiuseris brolis Gediminas Numgaudis pavadino itin brangia dovana. Po premjeros Europos šalių kino forume „Scanorama“, Vilniuje, šį savaitgalį brolis Gediminas ir režisierius Audrius Stonys šią kino juostą pristatys Klaipėdoje, o per Gavėnią ketina atvežti ir į Kretingą. Nulijo jubiliejų lietumi „Šis filmas man – žmonių ir Dievo dovana, kokios tik galėjau tikėtis. Nes šie metai man yra ypatingi net 3 jubiliejais: sukako 50 mano gyvenimo Žemėje metų, 20 – kunigystės šventimo ir 20 - pranciškoniškų įžadų metų. Per gimtadienį visų prašiau, kad neneštų man dovanų, bet kas kiek gali paaukotų kuriamam filmui“, - kalbėjo brolis Gediminas, paminėdamas, jog šia kino juosta bus užbaigtas ir Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejaus paminėjimas. „Pajūrio naujienoms“ dar šio filmo kūrimo pradžioje brolis Gediminas pabrėžė, jog filmo, kurį iš pradžių jis manė būsiant pavadintą „Krikštas“, idėja ir išsikristalizavo būtent artėjant Žemaitijos krikšto jubiliejui: „Apsisprendžiau dabar imtis šio sumanymo arba niekad, nes jau seniai brendo mintis kurti kino juostą apie Krikšto sakramento esmę, prisiliesti prie šaknų - iš kur krikštas atėjo, kaip kito ir kaip tai veikia mus šiandien“. Tada, 2013-ųjų pavasarį, kūrybinė grupė jau buvo nukeliavusi į Izraelį, Jordaniją, filmuota keliose Lietuvos vietovėse, tarp jų - ir Pakutuvėnuose, medžiagos buvo prikaupta glėbiais, tačiau brolis Gediminas tuomet dar negalėjo pasakyti, kaip išsivystys idėja, kokia tai bus kino juosta. „Tai – ne meninis filmas, kuriamas pagal iš anksto numatytą scenarijų, todėl jis nenuspėjamas. Mūsų filmą koreguoja pats gyvenimas, nežinome, ką išvykę atrasime, kokių staigmenų patirsime, į kokias žmogaus sielos gelmes panirsime“, - tuomet kalbėjo brolis Gediminas. Laukė ir meldėsi Filmas jau sukurtas. „Kūdikis gimė ir šiandieną nedrįsčiau sakyti, kad tai – mano kūrybinis darbas. Tai – režisieriaus Audriaus Stonio ir montuotojo Danieliaus Kokanauskio kūrybos skausmas ir džiaugsmas, o mudu su operatoriumi Laisviu Karveliu buvome labiau pagalbininkai“, - atviravo brolis Gediminas, filmo kūrybos pradžioje norėjęs vadovauti procesui. Kai kūrybinė komanda su teologe Šarūne Jasiūnaite-Zoviene išstudijavo įvairios literatūros apie krikštą su dykumos tėvų mintimis, įžvalgomis, ženklų bei liturgijos simbolika, jam pačiam norėjosi ir režisuoti. Bet sykį A. Stonys jo paklausė, ar pats norįs pasakoti: „Jei taip, tai ir pasakok, tam filmo nereikia. Bet jei nori provokuoti, tai darom filmą. Pasidaviau, - atviravo brolis Gediminas ir tęsė mintį. - O kai prasidėjo „tešlos minkymas“, neužgožiau Audriaus kūrybinės laisvės, tik meldžiausi ir laukiau, kas gims. Patikėjau juo ir Kūrėju“. Šiandieną brolis Gediminas ramus - „Avinėlio vartai“ pavyko kaip kūrinys. „Džiaugiuosi, kad filmas tapo ypatingu liudijimu be mokymo, be didaktikos. Tai – minčių kelionė per įvairias konfesijas, skirtingus tikėjimus ir tradicijas“, - brolis Gediminas priminė itin pavykusias krikšto scenas, vaizduojančias, kaip džiaugsmingai ruandiečiai pasineria į vandenį, po jų stačiatikiai lipa į ledinę upę, kaip simboliškai, tarytum vartai, atsiveria Pakutuvėnų bažnyčios durys. Anot jo, šis filmas - tai kelionė ne per konkrečias geografines vietoves, o per krikšto istoriją, jo esmę. Naujai atrado evangelizaciją Per visą filmą, kuris ir remiasi vaizdais bei simboliais, bet ne žodžiais, išlieka paslaptis – kas tie „Avinėlio vartai“, kur jie veda. Į šį klausimą ir turi atsakyti pats žiūrovas, nes filmas – lyg tikinčiojo kelionė. Antraip neliktų paslapties, nes mes žinotume, tuomet nebūtų ir tikėjimo. „Žinojimas ir tikėjimas - skirtingi dalykai“, - pabrėžė brolis G. Numgaudis. Kuriant šį filmą, kiekvienas kūrybinės grupės narys, neslėpė jis, savaip išgyveno ir suvokė Dievo jiems siųstus ženklus. „Galiu kalbėti tik už save – mane Dievas vedė nerimo, kančios, fizinio skausmo keliu, netgi - ligi pat mirties baimės. Jordanijoje buvau susižalojęs koją, sušlubavo širdis, prasidėjo kelionės po ligonines. Ne vieną naktį buvau susitaikęs su mirtimi, nežinodamas, ar rytoj beatsibusiu“, - neslėpė brolis Gediminas. Tam, kad gimtų ši kino juosta, jis į jokius fondus ar valstybines organizacijas nesikreipė, o filmui išleistus 100 tūkst. Lt surinko vien iš geradarių bei tikinčiųjų aukų. Jis viešai prisipažino, kad teko pačiam ubagauti. „Per tuos metus, renkant aukas, aš tiek prisišnekėjau apie krikštą, kad atradau naują evangelizacijos formą – galiu kalbėti apie krikšto ženklus, kurie yra pranašiški, atėję iš paties Dievo, ir aiškinti, ką jie šiandien reiškia žmogaus pašaukimui“, - apie dar vieną filmo „Avinėlio vartai“ dovaną jam kalbėjo brolis Gediminas.
|
|
