|
|
|
Farmacininkas žmogui gelbėjo ne tik patarimais
Kretingiškė 76-erių Magdalena Stoškienė Kretingos vaistinėje farmacininke dirbo beveik keturis dešimtmečius. Jai teko patirti ir senosios vaistinės sandėlio gaisrą, ir įkurtuves naujose patalpose, ir vaistų gamybos technologijos pažangą, ir deficito laikus. Daugelis reiškinių jaunosioms vaistininkų kartoms yra ne tik nežinomi, bet ir nesuvokiami, nes šiandien vaistininkas dirba visai kitokiomis sąlygomis.
“Jeigu reiktų vaistininke dirbti dabar, - suabejočiau. Ne per seniausiai mano kartos farmacininkai, Kauno medicinos institutą baigę prieš 50 metų ir susirinkę į kurso susitikimą, su širdgėla pasidalinome savo mintimis, jog šis laikmetis farmacininką pavertė prekiju, kuriam įsakyta kuo daugiau ir brangiau parduoti, kad būtų pelno. Žmogaus šiame procese nebelieka – vaistinėse karaliauja komercija. Mūsų visų nuomone, žmogaus gydymas ir su juo susijusios sritys turėjo išlikti valstybės žinioje,” - kalbėjo ilgus metus farmacininke išdirbusi moteris. Į Kretingą M.Stoškienė atvyko 1955-aisiais, baigusi tuometinį Kauno medicinos institutą ir įgijusi provizorės kvalifikaciją. Pati – ne kretingiškė, kilusi iš Plungės rajono Beržoro kaimo, mažažemių valstiečių šeimos. Kadangi buvo ne komjaunuolė, baigusi vidurinę mokyklą negavo charakteristikos. Todėl įsidarbino miškų ūkyje, ir į institutą galėjo stoti tik po metų. Jaunystėje būsima vaistininkė svajojo apie “vyrišką” – techninį darbą, tačiau nemokėjo braižyti: pati ji mokyklos laikais nebuvo padariusi nė vieno brėžinio. Tai ir atbaidė nuo svajonės. O mokytis gi reikėjo. “Galbūt kažkiek nulėmė ir genai: mano bobutė buvo žolininkė, ne vienam yra pagelbėjusi savo patarimais”, - apie profesijos pasirinkimą kalbėjo M.Stoškienė. Jai teko mokytis tuomet, kai specialybei buvo skiriama mažai dėmesio: štai III kurse iš penkių egzaminų trys buvo karinių dalykų. “Vėliau jau dirbdama patyriau, jog studijos yra tik rėmai, o paveikslas – per darbą įgyta patirtis”, - savo nuomonę išsakė vaistininkė.
Pradėjus dirbti Kretingos vaistinėje, kuriai vadovavo Romualdas Rauba, M.Stoškienei vienerius metus reikėjo gaminti vaistus. Tokia buvusi vaistinės vedėjo pozicija. Per metus įgyta patirtis jaunam vaistininkui ypač praversdavo vėliau, jau dirbant kitus darbus. M.Stoškienei gyvenimas lėmė visą laiką dirbti receptų skyriuje. Be to ji dar atlikdavo ir vaistų kontrolę: kartas nuo karto tekdavo tikrinti gaminamų vaistų dozes. Anuomet vaistinėse buvo gaminama vos ne pusė žmogui reikalingų vaistų: įvairios tinktūros, milteliai, tepalai. Dalį prekių vaistinės gaudavo dideliais kiekiais, tad vaistinėse dirbdavo fasuotojai. Sterilius tirpalus didžiausiais kiekiais reikdavo gaminti ligoninėms. “O sąlygų tai nebuvo – tirpalus sterilizuodavome paprastuose puoduose, butelius sustatę į vandenį. Tai buvo be galo sunkus ir atsakingas darbas”, - prisimena pašnekovė. Vaistininkams nuolat tekdavo patarti žmonėms, būdavo gi ir taip, kad susižeidusiam ir čia pat nusipirkusiam tvarsliavos farmacininkės suteikdavo ir pirmąją pagalbą. “Kažkaip širdis neleisdavo žmogų išvaryti ar atsisakyti. Atrodė, kad pagelbėti žmogui yra tavo pareiga”, - sakė M.Stoškienė. Moteris įsitikinusi: kad būtum geras farmacininkas, visų pirma reikia sąžiningumo ir dar - mėgti savo darbą. Praverčia vaistininkui ir gera atmintis, matematikos žinios. “Mano darbo laikais vaistininkas privalėdavo tūkstantosios gramo dalies tikslumu suskaičiuoti sudėtines gaminamo vaisto dalis, po to – dar ir vaisto kainą. O skaičiavome juk mediniais skaitytuvais. Jų neišmečiau – paliksiu anūkams, kad žinotų, kaip teko dirbti jų močiutei”, - pasakojo M.Stoškienė. Pati vaistininkė vartoja tik tuos vaistus, kurių reikia. O šiaip – gerai savijautai užtikrinti – ji savo sode augina daugybę vaistinių augalų, kurie gelbsti ir palengvina kasdienius negalavimus.
|
|
