Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Dienoraščiai, kvepiantys ilgesiu tėvynei

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2014-09-19

Kretingiškė 71-erių Regina Rauluševičienė šeimos vertybe laiko savo dėdės, prieškario Lietuvoje išgarsėjusio agronomo Juozo Lūžos, emigracijoje rašytus dienoraščius, kuriuos jai perdavė JAV gyvenanti vienturtė jo duktė Dalia. Dienoraščiai persmelkti giliu ilgesiu tėvynei, o juose perteikta emigranto dalia, mano R.Rauluševičienė, aktuali ir šiandien iš Lietuvos išvykstantiems žmonėms.

Juozas Lūža – daugsyk perfotografuotoje nuotraukoje.

Pritaikė agronomijos žinias

Mūsų kraštietis J.Lūža gimė 1911 m. Kupšių kaimo, netoli Kalniškių, vienkiemyje. Plungėje baigęs mokytojų seminariją, toliau siekė mokslo – studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje, kurią baigė 1940 m., prieš sovietams įžengiant į Lietuvą.

Po studijų jis buvo Jaunųjų ūkininkų ratelio instruktoriumi Marijampolėje, Klaipėdoje, vėliau paskyrė dirbti vyriausiuoju agronomu į Lietuvos cukraus akcinę bendrovę, Kaune.

Karui artėjant į pabaigą, 1944-aisiais, J.Lūža su šeima – žmona Emilija ir dvimete dukra - pasitraukė į Vakarus. Trejus metus gyveno pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, o 1947 m. jis vienas išvyko į Angliją,- šeimos sulaukė tik po metų.

Dienoraščius į Lietuvą perdavė JAV gyvenanti J.Lūžos duktė Dalia ir jos vaikai.

Emigracijoje dirbo įvairius žemės ūkio darbus, statybose. Nuo 1949-ųjų apsigyveno Šeifilde, abu įsidarbino vielų fabrike.

„Iš dienoraščių sužinojau ir juokingų istorijų: dėdienei teko dirbti pas turtingą aristokratę, kuri turėjo pulką šunų – dėdienė jais rūpinosi. Šunys buvo sodinami ėsti prie stalo, o šeimininkė pati ir jų snukučius nulaižydavo. Dėdė rašo, kad tuomet, kai sovietai į mėnulį išskraidino šunis Laiką ir Belą, Anglijoje kilo demonstracijos dėl gyvūnų teisių pažeidimo – kodėl į kosmosą paleido vargšus šunis, o ne žmones. Dabar jau ta mada atėjo ir pas mus – gyvūnai dažnai turi daugiau teisių negu žmonės“, - pastebėjo pašnekovė.

Jos dėdės šeima 1957-aisiais buvo pakviesta dirbti ir gyventi į Lietuvių sodybą – svečių namus, kur 20 metų - ligi savo mirties, rūpinosi ūkiu, užveisė sodą.

Tuo pat metu J.Lūža dirbo Anglijoje leidžiamo laikraščio „Europos lietuvis“ redaktoriumi ir rašė straipsnius.

Juozo Lūžos atminimą saugo jo dukterėčia Regina Rauluševičienė.

Išdraskyti giminės likimai

„Savo dėdės aš taip ir nepažinojau, nes mūsų šeima – tėvas Antanas, mama Juzefa ir brolis Antanas - buvo ištremta prie Baikalo, į Badaibo vietovę. Tremtiniai, tarp jų – ir mano brolis Antanas, vėliau – žinomas Kretingos muziejininkas, dirbo aukso kasyklose. Tvarka ten buvo labai griežta – už kiekvieną gramą nuslėpto aukso grėsė metai kalėjimo. Niekam nė nekildavo pagundų gvelbti aukso. Visi buvo sekami. Prisimenu tokį nuskambėjusį įvykį, kai viena įskųsta šeima, plaukiant upe – tebuvo tik toks susisiekimas – pasirodžius milicijai, suspėjo išmesti auksą į vandenį“, - pasakojo R.Rauluševičienė.

Ji sakė, kad išvežant į Sibirą jai tebuvo vos 6-eri, o sugrįžo penkiolikmetė – dėdė jau buvo emigravęs. Pirmus laiškus jų šeimai J.Lūža parašė tik 1957 m., ligi tol bijodamas pakenkti giminėms.

„Mes visi galvodavome: kaip Juozui gerai – pabėgo į Vakarus, gyvena laimingai. O kai šiandieną skaitau dienoraščius, suprantu, kad emigrantų gyvenimas buvo labai sunkus: išbėgo su mažu vaikeliu, keliavo vežimu ir pėsčiomis, badavo, vėliau juos mėtė po stovyklas. O ir Anglijoje sunkiai dirbo, neturėjo artimųjų, grįžti negalėjo, nors ilgesys gręžė širdį“, - įsitikinusi pašnekovė.

J.Lūža (sėdi pirmas iš dešinės) - 1931 m. Žemės ūkio akademijos studentas.

Nestigo valios ir aistros

Iš pradžių tik iš vaikystės prisiminimų bei artimųjų pasakojimų R.Rauluševičienė piešė dėdės paveikslą. Tačiau dabar iš dienoraščių jį, sakė, pažinusi kaip labai šviesią bei tvirtą asmenybę ir pacitavo keletą jai įsimintinų dienoraščių vietų.

Kone dvejus metus gyvenęs pabėgėlių stovyklose, 1946-ųjų vasarį J.Lūža rašė:

„Skaičiau vienoje knygoje, kad carinės Rusijos emigrantai esą pasisakę, kad emigracija naikina žmogų, suniveliuoja jo dvasią ir padaro jį ištižusį. Tai matyti ir iš keleto pas mus gyvenančių Rusijos emigrantų. Bet tai taip pat matyti ir iš mūsų pačių. Pastebimai nykstame ir menkėjame. Daromės dvasios ubagais. Reikia stiprios valios ir vidinės aistros, kad savasis „aš“ šioje įvairiausių žmonių makalynėje būtų išsaugotas.

Kažkoks kinų išminčius yra pasakęs: „Kada tik išėjau į žmones, vis mažesnis sugrįžau“. O mums nė nereikia išeiti į žmones – jų čia pat pilna. Mes nuolat lipame viens kitam ant kulnų, susėdę viens kitą apkalbinėjame, peikiame valdžią, tvarką, maistą ir giriame patys save. Jau daug kartų ryžausi „keisti kursą“. Ne visada sekasi“.

O 1954-aisiais J.Lūža dienoraščiui išliejo per 10 emigracijos metų susitvenkusį ilgesį: „Sunkus dešimtmetis užgulė pečius, pašarmojusi galva žemiau nulinko, bet tėvynės pasiilgimas tebėra toks pat gyvas ir nesenstantis. Tegu ir dar vienas dešimtmetis praeis, ir dar vienas, ir dar... bet aš vis tikiu, kad grįšiu į namus. Su tuo tikėjimu širdy, jei taip bus Viešpaties lemta, keliausiu į amžinybę“.

„Lietuvos, deja, mano dėdė daugiau nebeišvydo: meilę ir ilgesį jai jis nusinešė į amžinybę, - 1977-aisiais jis mirė staiga“, - R.Rauluševičienė sakė perspausdinanti savo dėdės dienoraščius, kad paliktų trims savo vaikams kaip giminės istorijos paveldą.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas