Šv. Jokūbo kelias: įspūdžių ir nuoskaudų mišinys

Kretingiškis visuomenininkas Juozas Pelionis ir Kretingos moterų informacijos ir mokymo centro projektų vadovė Snieguolė Benikienė dalyvavo II tarptautiniame Šv. Jokūbo piligriminiame žygyje Pamario keliu Lenkijoje.

Kelio trasa tradiciškai žymima geltonomis kriauklėmis mėlyname fone.

Širdis virpino dėmesys Lietuvai

Pasak J. Pelionio, šis žygis – tai tradiciniu tampantis renginys, kurio metu organizatoriai pernai parodė įspūdingiausias Kelio atkarpas Lenkijoje nuo Gdansko iki Lemborko, o šiemet – nuo Ustkos iki Svinoujscės. Iš ten, kirtus Lenkijos – Vokietijos sieną, ties Kamminke kaimu, įvyko trumpa oficiali Šiaurės Vokietijos ir Lenkijos Pamario Kelių sujungimo ceremonija, kurioje dalyvavo piligrimai iš Lenkijos, Vokietijos, Lietuvos, Liuksemburgo. „Susitikimo žvaigžde tapo prancūzas, pėsčiomis atkeliavęs iš Vilniaus ir, kaip pats sakė, įvairiais Europos piligriminiais keliais nužingsniavęs jau per 60 tūkstančių kilometrų“, – sakė J. Pelionis.

Vėliau keliauninkai buvo nuvežti į Ščecino miesto šventę, atlaidus, aplankė įspūdingo aukščio – 110 m – bokštu pasipuošusią, XII amžiuje statytą šv. Jokūbo Apaštalo arkikatedrą baziliką. „Be senų gotikinių skulptūrų, barokinės šv. Jokūbo skulptūros, Jono Pauliaus II vardu pavadintų galingų vargonų, labiausiai lietuvių širdis šioje šventovėje glostė lenkų parodytas dėmesys mūsų lakūnams didvyriams Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui – garbingoje vietoje pakabinta atminimo lenta, menanti tragiškai pasibaigusį jų skrydį, bei Aušros vartų stebuklingą paveikslą bei Vilniaus šv. Onos bažnyčią vaizduojantis vitražas“, – sakė J. Pelionis.

Kretingą nutarė aplenkti

Piligriminio kelio atkarpa nuo Ustkos iki Svinoujšcės turtinga gotikinių bažnyčių, kryžiuočių ir vietinių pamario kunigaikščių pilių, artimai susijusi su XI – XII a., pamario krašto krikšto istorija. Anot J. Pelionio, tai vietos, kuriose apaštalavo šv. Brunonas ir šv. Ottonas. „Malonius kelionės įspūdžius sugadino Kamminkėje priimtas sprendimas ateinančiais metais numatyto III žygio neplanuoti Lietuvos teritorijoje esančioje atkarpoje nuo Kretingos iki sienos su Rusija Kuršių nerijoje. Buvo nutarta kitą kelionę organizuoti Vokietijos teritorijoje“, – apgailestavo J. Pelionis.

Prieš kelerius metus Kretingos rajono savivaldybė su Lenkijos Lemborku pasirašė sutartį, kad dalyvaus Europos Sąjungos Pietų Baltijos regiono projekte dėl šv. Jokūbo kelių atgaivinimo. „Tačiau Jono Pauliaus II mintys krito į nederlingą dirvą“, – įsitikinęs J. Pelionis.

Piligrimų susitikimo žvaigžde tapęs prancūzas keliautojas (kairėje), iš Vilniaus į Lenkiją atkeliavęs pėsčias, šalia jo – Snieguolė Benikienė, Juozas Pelionis ir piligrimė iš Vokietijos

Jo teigimu, rajono Savivaldybė projektui įgyvendinti gavo per 100 tūkst. eurų, bet nesimato, kad šios lėšos būtų naudojamos tikslingai. Dar pernai J.Pelionis sakė kreipęsis į Savivaldybės administracijos direktorių ir prašęs paaiškinimo, kaip pinigai konkrečiai paskirstyti, bet atsakymo negavęs – tik buvę pranešta, kad dalis panaudota Turizmo informacijos centrui, tiksliau – tualetui prie jo pritaikyti, J. Pabrėžos koplyčiai remontuoti, studijai apie Šv. Jokūbo kelius parengti. „Kai pamačiau, kas, įgyvendinant projektą, padaryta Lenkijoje, pagalvojus apie Kretingą, ašaros nori riedėti “, – atviravo parodomuosiuose prezentuojančiuose žygiuose dalyvavęs pašnekovas.

Neišvengta klaidų ir dabar

Pasak J. Pelionio, Šv. Jokūbo kelio projektas – labai populiarus. „Užteko internete paskelbti apie maršrutą, prasidedantį Kretingoje, tuoj iš Lenkijos atvyko dvi grupės. Gdansko grupės vadovas Veslovas Dombrovskis pastebėjo pagrindinį dalyką – nebuvo pažymėta trasa, patys keliauninkai turėjo ieškotis maršruto“, – sakė jis. Kita buvo dviratininkų grupė, per Suvalkus keliavusi iki Ščecino. Ji taip pat susidūrė su kai kuriais nepatogumais.

J. Pelionis teigė oficialiai užklausęs Lemborko iniciatyvinės grupės vadovų, ką kretingiškiai projekto partneriai turėjo padaryti, bet nepadarė. Buvo atsakyta, jog neparinkta kelionės trasa, tradiciškai – geltonomis kriauklėmis mėlyname fone – nepažymėtas maršrutas, skirtingai negu Lemborke, neįkurti piligrimų nakvynės namai. „Reikėjo parengti ir „Piligrimų vadovą“, skelbti ir platinti informaciją apie šį kultūrinį-piligriminį maršrutą, dalį jo pritaikyti neįgaliesiems, taip pat – keliauti žiemos sąlygomis“, – vardijo J. Pelionis.

Pašnekovas prisiminė, kokį skandalą prieš kelerius metus sukėlė Kretingos turizmo informacijos centro 7 tūkst. egzempliorių tiražu išleistas Kretingos rajono žemėlapis, kuriame nebuvo pažymėta dalies gyvenamųjų vietovių, o paplūdimiai-maudyklos nupiešti ant geležinkelio linijų. „Šįkart samdyta įmonė iš lenkų kalbos nesugebėjo be galybės klaidų išversti „Piligrimų vadovo“, kurį parengė Ščecino universiteto mokslininkai. Vladislovas Jogaila vertime tapo Jogailaičiu, nors tai – skirtingos asmenybės, kai kurių bažnyčių pastatymo metai sumaišyti, o pats maršrutas parengtas pagal „google“ navigatorių“, – kritiką žėrė J. Pelionis. Jis teigė nesuprantąs, kodėl piligrimams, iškeliaujantiems iš Kretingos, buvo nurodyta eiti iki šviesoforo Žemaitės al., toliau maršrutiniu keliu keliauti iki Klaipėdos, o persikėlus į Kuršių neriją – vėl maršrutiniu keliu pasiekti Kalinigrado sritį. „Juk piligrimystės idėja yra keliauti gražiomis gamtos vietomis, maršrutą pritaikant prie istorinių piligriminių kelių. Negi neturime gražių miško ir lauko takų?“, – retoriškai klausė J. Pelionis.

Popiežiaus Jono Pauliaus II reikmenys Švento Helmo kalno koplyčioje

Pašnekovo nuomone, šie nesklandumai – dėl Kretingos rajono savivaldybės nesusikalbėjimo su projekto partneriais. Pašnekovas mano, kad kretingiškiai informaciją pateikė sausą, nurašytą iš „Vikipedijos“, trasos nekoordinavo su aplinkinėmis savivaldybėmis. J. Pelionio nuomone, ir lankytini objektai „Piligriminiame vadove“parinkti nelabai atsakingai. „Kas man gali įrodyti, kad svarbiau yra aplankyti nė 100 metų neturintį Abakų lurdą, o ne baroko stiliaus medinę Kartenos bažnyčią?“, – klausė J. Pelionis. Jis nuogąstavo, kad dėl netinkamai vykdomo projekto Europos Sąjungos fondui pinigus gali reikėti grąžinti.

Piligrimus vėl įkvėpė Popiežius

Pašnekovas pasidalino ir istorinėmis žiniomis. Šv. Jokūbas (vyresnysis) kartu su savo broliu šv. Jonu Evangelistu Kristaus pakviestas tapo vienu iš dvylikos apaštalų. Po Šventosios Dvasios atsiuntimo ir pirmosios krikščioniškos bendruomenės įkūrimo tapo pirmuoju kankiniu tarp apaštalų. Buvo nukirsdintas Erodo Agripos įsakymu Jeruzalėje. Po mirties jo palaikai buvo laivu pervežti į Iberijos pusiasalį. Šv. Jokūbas, kurio kapas stebulingai buvo rastas IX a., pagal tradiciją laikomas Ispanijos evangelizuotoju. Jo pastatyta bažnyčia ir prasidėjęs Šventojo kapo lankymo kultas davė pradžią šiandieniniam Santiago de Compostelos miestui (Santiago ispaniškai – šv. Jokūbas). Greitai ši vieta po Jeruzalės ir Romos tarp piligrimų lankomų vietų tapo populiariausia pasaulyje.

Bėgo amžiai, vyko karai, revoliucijos, keitėsi Europos žemėlapis, keitėsi pati Europa, ir piligrimų srautas XXa. , pasak J.Pelionio, buvo ganėtinai nusekęs. „Bet 1982 m. lapkričio 9 d. didžiausias mūsų laikų piligrimas – Popiežius Jonas Paulius II, šiandien jau šventasis – Santiago de Composteloje paskelbė dokumentą, kuriame pakvietė visus europiečius po įvairių dvasinių krizių vėl grįžti prie krikščioniškųjų savo šaknų, t. y. gyvenimo, grįsto pagarbos žmogaus orumui, prisirišimo prie tiesos ir laisvės idėjų, darbštumo, iniciatyvumo dvasios, šeimos meilės, pagarbos gyvybei, tolerancijos, bendradarbiavimo ir taikos siekimo. Šv. Jonas Paulius II savo dokumentu pakvietė Europos institucijas ir valstybių vadovus atgaivinti senuosius piligrimų kelius į Santiago de Compostelą: 1987 m. Europos Taryba, įvertindama Šv. Jokūbo kelio reikšmę Europai, paskelbė jį pirmuoju Europos keliu, o 1993 m. UNESCO Šv. Jokūbo kelią įtraukė į Pasaulio kultūros paminklų sąrašą.

• Rašyti komentarą (0)