Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Apie važnyčiotoją Ipolitą, jo žirgus ir karietą

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2014-07-25

Ipolitas Radavičius prieš kokius 15 metų susigalvojo netradicinį verslą – įsitaisė žirgą, karietą ir pačiam sau netikėtai tapo važnyčiotoju. „O juk turėjau būti karininkas – tokia buvo mano gyvenimo svajonė, bet ji neišsipildė“, – prisipažino. Paklaustas, gal kokius karinius mokslus yra baigęs, tik nusišypsojo: esą jeigu mokytas būtų, argi arkliui paskui uodegą sekiotų?

„Žirgai – su charakteriu. Todėl juos prižiūrėti daugiau mano rūpestis“, – sakė Ipolitas Radavičiaus. Bet kartais jam talkina ir žmona Janina.

Jis, Bujanas ir Grantas – tandemas

„Popietinėje pamainoje“ dirbantis vyras kasdien rytais apeina namų ūkį žmonos Janinos tėviškėje Kiauleikiuose, pailsi, o vakarop iš spintos traukia skrybėlę, į baikerių panašią liemenę, juodas kelnes – pasipuošia ir išsiruošia į Šventąją, kur jo laukia du žirgai mišrūnai – Bujanas ir Grantas – bei iš Lenkijos ne per seniausiai parsigabenta nauja graži karieta poilsiautojams vežioti. Namo jis grįžta ne anksčiau vienuoliktos vakaro, o būna, kad ir dvyliktą.

Ipolitas įsitikinęs – litas ne vėju ateina, reikia pasistengti. Tiesa, Šventoji – ne pats geriausias kampas pinigui uždirbti. Ten, sakė, ir publika suvažiuoja kur kas „biednesnė“ negu į Palangą, į kurią šią vasarą dėl konkurencijos Ipolitas nebepateko. „Palangoje neblogai „užkaldavau“, Šventojoje – perpus mažiau, bet yra kaip yra“, – atviravo žmogus ir prisipažino, jog kasmetiniai konkursai dėl važnyčiotojo vietos jį vargina ir nervina: „Valdžia ragina steigti darbo vietas, bet išeina taip, kad pati jas naikina“.

Išpildė sūnaus norą

Pašnekovas prisipažino šiaip jau viešumos nemėgstantis. Žmonai kur nors vyrą ištempti niekada nebuvo paprasta. Pirmąkart prieš keliolika metų šeima jį prikalbino į pliažą. „Įbridau į jūrą, atsigavau nuo karščio, stebiu, kas aplinkui: poilsiautojai tarsi pagal komandą – paguli paguli ant smėlio, ką nors pakramsnoja, būriu į jūrą, ir vėl tas ratas sukasi iš naujo. Pliaže be galo nuobodu“, – neslėpė nuomonės Ipolitas. Jo manymu, į kurortą atvažiavusieji laiką turėtų leisti kur kas įdomiau ir prasmingiau. Tačiau apie galimybę Palangos gatvėmis poilsiautojus vėžinti arkliu pakinkyta karieta tada dar nė iš tolo negalvojo.

Lemtinga buvo ta Rugsėjo 1-oji, kai su vaikais Radavičiai šią šventę nusprendė atšvęsti HBH pramogų komplekse Žibininkuose. „Pamačiau raitelius, ir keistas jausmas užvaldė – tie žirgai tartum susuko man galvą“,– prisipažino pašnekovas. Tą akimirką jis panoro išpildyti sūnaus Artūro svajonę turėti savo arkliuką. Netrukus iš Vilimiškėje gyvenusio dabar jau a. a. Tarvydo jis nupirko ir į Kiauleikius pargabeno paprastą darbinę kumelę.

Bet kaip dažnai vaikams būna, maždaug po metų meilė gyvuliui išgaravo kaip dūmas. Kilo klausimas: kur dėti? „Gyvastis yra – nenugalabysi, širdis neleidžia. Parduoti kitam lyg ir gaila – savas per tą laiką pasidarė. Arti nears – nepratęs, o ir iš manęs toks tas artojas – be sveikatos“, – porino Ipolitas. Tas pats kumelę pardavęs vilimiškietis, anksčiau važnyčiodavęs Palangoje pats, pabandyti imtis tokio verslo paragino ir I. Radavičių. Mainais į burokus ir kitokį ūkišką gėrį įsiūlė paties padirbtą karietą. „Iki tol karietų nebuvau iš arti regėjęs, todėl tada man ji atrodė ypatinga – be galo graži. Tik dabar suprantu, jog to puikumo ten nebuvo nė lašo“, – juokėsi Ipolitas.

Vietą „po saule“ reikėjo išsikovoti

Su savo kumele, kurios vardas buvo Venta, ir ta vilimiškiečio karieta Palangoje Ipolitas pasirodė, kaip pats sako, iš anksto važnyčiotojų kolektyvo neįspėjęs. „O kam gali patikti konkurentai? Man jie nepatinka taip pat. Todėl paprašytas „prisirašyti“, kad sušvelninčiau bausmę, nupirkau vaišių“, – prisiminė pirmąją darbo dieną. Bet nesklandumų vėliau pasitaikydavo vis tiek. „Vos ne kasdien kažkas slaptomis pradurdavo karietos padangas! Jie adata šmakšt šmakšt, o aš pučiu ir pučiu“, – kaip užsikariavo vietą „po saule“ pasakojo Ipolitas.

Iš Kiauleikių į Palangą su ta karieta tekdavo tarškėti ne tik keliais, bet ir pievomis, ir kemsynais. Kai taip, tai, žiūrėk, kokia detalė nulūžo ar ratas nusisuko. „Tikras vargas, – prisiminė I. Radavičius. – Bet atsipirko. Norinčiųjų pasivažinėti karieta, ypač rusų, būdavo eilės, jie net susiginčydavo, kurio pirmenybė“, – prisiminė jis. Iš pradžių kelionė suaugusiajam kainuodavusi brangiau, o vaikui – dvigubai pigiau, tačiau vėliau kainą suvienodino. „Juk aš nesu viso pasaulio vaikų tėvas, ar ne “, – juokavo Ipolitas. Jis neabejojo, kad prasimanytas verslas – gera paspirtis šeimai. „Jei ne Artūras, vaikystėje įsigeidęs arkliuko, jei ne ta pirmoji karieta, gal būtume bėdžiai paskutiniai. O šiandien mes turim tiek, kiek pakanka“, – įsitikinęs pašnekovas.

Vasara – dosni žolės. Žiemą arkliai šeriami šienu, burokais.

Be žirgų – ir avys, ir Kamerūno ožka

Po kiek laiko Ipolitas iš po ranka pasitaikiusių medžiagų naują karietą pasidirbo jau pats. Matyt, dėl masyvumo daugelis ją pavadindavo tanku. Trečią – gražiausią, kuria dabar poilsiautojus Šventojoje per miestą iki beždžionių tilto ir atgal veža, parsigabeno iš Lenkijos. „Ir vėl į mane konkurentai žiūrėjo šnairai“, – juokėsi jis ir prisipažino – pačiam irgi nepatiktų, jei kitų karietos būtų prašmatnesnės.

Kumelės Ventos tarp gyvųjų nebėra. Pasak šeimininko, pagavo skersvėjį, susirgo ir nugaišo. Bet I. Radavičius nenuleido rankų – įsitaisė naujų žirgų. Dabar iš viso turi 5. Bujanas ir Grantas, kaip ir dera vyriškai giminei, duoną uždirba Šventojoje, o aptvertoje ganykloje prie namų Kiauleikiuose ganosi kumelės Granata ir Išverstakė bei mažasis žirgelis, juokingu vardu Tuzikas. „Kiek tik gyvenime turėjau šunų – visi Tuzikai buvo, o dabar pats nežinau, kodėl ir mažiausią žirgą taip pavadinau“, – pasakojo Ipolitas.

Paklaustas, kuo savo žirgus šeria, pašnekovas mostelėjo ranka į pievą – suprask: argi maža žolės? O žiemą gauna šieno, daugiausia dobilienos, be to, labai mėgsta burokus, kurių Radavičiai parsiveža iš Vydmantuose veikiančios „Jovaigės“ bendrovės. „Burokai – ir avims delikatesas“, – pridūrė visą pokalbį girdėjusi, bet mažai įsiterpusi Ipolito žmona Janina.

J. ir I. Radavičiai augina Kamerūno ožką ir 15 juodagalvių avių. „Tris avis vilkai papjovė“, – įsitikinęs vyras. Jis pyksta ant tų aplinkosaugininkų, kurie trimituoja, jog Lietuvoje vilkų nėra, o gyvulius šunys papjauna. „Ką gali šuo? Nebent uodegą nukąsti, bet ne taip gyvulį sudraskyti, kad kojų neliktų“, – neatlyžo pašnekovas.

Džiaugiasi sūnaus pasirinkimu

Avys – labiau Janinos rūpestis. Jos teigimu, prižiūrėti šiuos gyvulius – nesunku: svarbu pasaugoti, kad iš aptvaro nepabėgtų ir obelų neapgraužtų.

Janina 40 metų dirbo chemijos mokytoja įvairiose rajono mokyklose – Vydmantų, Rūdaičių, Kretingos S. Daukanto. „Ilgiuosi tų dienų, labai patiko būti mokytoja, – prisipažino. – Bet juk metai bėga, viskam – savas laikas, ir nieko, žmogau, nepakeisi“.

Šešerius pastaruosius darbo metus J. Radavičienė iš vienos į kitą mokyklą tai dviračiu, tai automobiliu lakstė, kad tik pamokų krūvį gautų didesnį, daugiau uždirbtų ir galą su galu sutemptų. Bet ir tai tik pusantro tūkstančio litų per mėnesį tesugraibydavo. Todėl žemės ūkis, žirgai, vyrui tarsi iš dangaus nukritęs važnyčiotojo verslas visai šeimai išėjo į naudą, o gal ir abu sūnus su žeme paskatino draugauti.

J. ir I. Radavičiai patenkinti, kad ūkininko kelią renkasi ir jų Viktoras. Su pasididžiavimu jie parodė prie namų aptvertoje ganykloje žolę rupšnojančius 24-erių sūnaus auginamus limuzinų veislės galvijus. „Dešimtį tokių limuzinų jis turi ir dar penkis mažus veršius“, – patikslino Janina.

Ipolito nuomone, dabartinis jaunimas likti kaime vengia. Esą merginoms, užuot karves melžus, sūrius spaudus ar laukus ravėjus, verčiau rūpi miestuose kam nors nagus krapštinėti – manikiūrus daryti, o vaikinus taip pat asfaltas daugiau traukia. „Mūsų Viktoras dar vis laikosi tėviškės, ir tai – tik į gera“, – džiaugėsi Ipolitas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas