|
Kryptį parodė dvi avys
Namą ir fermą pasistatė pats S. ir A. Matušauskai gyvena lyg ir miestelyje, lyg ir žaliame kaime – Darbėnuose, atokiau nuo centro, Salantų gatvėje. Šį namą savo rankomis pastatė pats Adomas. „Tai kad nebuvo kur dingti. Vestuvių „baliaus“ atsisakėm, Sandros mama pinigų pridėjo – nusipirkom šalia jos namo esantį apleistą statinį. Susiremontavom, įsikūrėm, atrodė, jau gyvensim, bet netrukom pajusti, kad sienos pūva, pelėsis graužia. Kuo toliau, tuo stipriau, kol neapsikentėm, pabūgom, kad vaikai astma gali susirgti. Vieną dieną pasiryžom ir sukvietėm talką – sušoko mūsų abiejų su Sandra broliai, seserys, nuvertėm trobą, ir aš ėmiausi statyti iš naujo“, – prisiminė vyras. Bet tas gražus jaukus namas su balkonu, kuriame žydi vasaros gėlės, ne vienintelis Adomo statinys. Už kokių 4 kilometrų esančiame Auksūdžio kaime, seniau Maloniškių vadintame, mamos – rajone stambaus pieno ūkio savininkės Birutės Matušauskienės – valdose, ant senų pamatų jis pats pasistatė ir fermą savo avims. Čia pat yra ir aptvarai, ir ganyklos, žodžiu, čia vyksta visa didžioji jaunos šeimos ūkinė veikla.
Bėdų neprisileidžia O juk ta veikla, pasak Adomo, prasidėjo nuo dviejų avių. Nusipirko ir iš Kretingalės jas parsivežė vien tam, kad patiems nereiktų pjauti žolės aplink naujai pastatytąjį namą. „Manėm, įdarbinsim avis – tegul sau ganosi į sveikatą, vejas gražiai nuės. Vėliau pasiūliau žmonai: gal pirkim ir aviną, avims linksmiau bus? Tūkstantį litų sumokėjom už Vokietijos merinosą, kurį parsigabenom iš Ketvergių“, – pasakojo Adomas. Po kiek laiko Matušauskai pamąstė, kad tokia suma – tikrai per brangi investicija dėl dviejų „panų“, todėl iš Šilutės parsivežė dar tris avis, ir ne vienas, o su ėriukais. Taip užsisuko ratas. Dabar aptvare ganosi iš viso 19 Lietuvos juodgalvių, Vokietijos merinosų bei ševrolė veislės mėsinių avių. Sandra ir Adomas teigė, kad su jomis – jokio vargo. Vasarą žolės sočiai turi, žiemą – šieno, vandens visada padėta, na, o jei šeimininkai nori palepinti, duoda dar ir skanėsto – avižų. „Atvažiuoji, pažiūri, avys vietoje, pasidžiaugi, pašnekini, paglostai – gali ramiai sau važiuoti namo“, – pasakojo Sandra. „Kai pirkom merinosus, daug kas sakė, kad bus lepios, jautrios pašarui, bus problemų. Tačiau mes – optimistai, neišsigandom, o tos spėlionės ir nepasitvirtino – ligotų avių nepasitaikė, jokių bėdų neturim ir neketinam turėti“, – neabejojo Adomas. Jo teigimu, avininkyste besiverčiantys Lietuvos ūkininkai draugiški kaip viena šeima, mielai dalijasi informacija bei patarimais, ko nors nežinant galima bet kada paskambinti tam, iš ko avis pirkta, ir pasiklausti.
Tęsia dinastiją Avis prižiūrėti patinka visai Matušauskų šeimai. „Norim vilnos – nueinam visi kartu, nusikerpam, nuvežam į Norvaišių karšyklą. Merinosų vilna – švelni, nors prie veido glausk. Iš jų galima antklodes, pagalves gaminti. Siūlus parduodame, bet ir Sandra iš jų, savo močiutės pamokyta, šilčiausių kojinių namiškiams primezga“, – gyrė žmoną Adomas. Veiklą jaunai ūkininkų šeimai diktuoja pats gyvenimas. Įsitaisė pirmąsias avis – prireikė avino, padaugėjus šių gyvulių, prireikė fermos. Pasistatė fermą – žiūri, kad per didelę: 160 kv. m plote mažame kampelyje susispietusios avys atrodo juokingai. „Negi laikysi erdvę tuščią? Sugalvojom čia įkurdinti dar ir mėsinių telyčių, kad ir jos prie namų nepririštų, anksti rytais nežadintų ir kad nebūtų pareigos jų melžti. Dabar turim šešias telyčias ir vieną bulių“, – pasakojo Adomas. Kaimynystėje gyvenusi vienmečių pora susituokė dvidešimties. „Tiesą sakant, Sandra vyresnė, – pokštavo Adomas. – Kasmet gruodį ji nuo manęs pabėga, aš ją pasiveju liepą“. Dukrai Inetai – 14, o sūnui Linui – 11 metų. „Aš tokio amžiaus išmokau traktorių vairuoti, Linas – taip pat“, – atkreipė dėmesį A. Matušauskas. Savo technikos jauna šeima neturi, bet tuo klausimu visada gali kreiptis į miestelyje netoli gyvenančią, o prie pat fermos Auksūdyje taip pat sodybą turinčią Adomo mamą. „Visada ji padeda, kai tik ko prireikia“, – dėkingi vaikai. A. Matušauskas mano, kad ir norą ūkininkauti iš tėvų bus paveldėjęs. „Apie kitą specialybę niekada per daug ir negalvojau. Dabar mūsų Linas visiems giriasi, kad ūkininkas bus“, – juokėsi jis. Ūkis – pirmiau, pramogos – paskui Tačiau A. Matušauskas dar dirba ir konteinerių terminale Klaipėdoje, ten yra pamainos vadovas. Šį pamaininį darbą ir ūkininkavimą suderinti sekasi puikiai. Jauni ūkininkai pasiguodė tik dėl vieno – nei pirkti, nei nuomotis žemės aplink nebėra. Savo jie turi 2,5 ha, nuomojasi 24 ha. Plotuose auga žolė, avižos – gyvulių pašarui. Ūkiui plečiantis, visko reikėtų daugiau. O ar lieka jaunai šeimai laiko pramogoms, kelionėms? „Be abejo. Mes nesam namisėdos“, – šypsojosi Sandra. Adomas pridūrė, jog juos traukia ten, kur įdomu: kai tik gali, aplanko žemės ūkio parodas, varžybas, muges, susitinka su bendraminčiais. Egzotiškos kelionės į šiltus kraštus jų, sakė, nevilioja. „Kas iš to? Išleidi pinigus ir grįžti tuščiom. Mes viską, ką uždirbam, į savo ūkį kol kas norim investuoti. Kelionės dar palauks“, – atviravo jie.
|