Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Nuo rutinos – į ambicijų ir kontrastų miestą

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Jaunimas
  • 2014-07-25

Nors po 11 mėnesių stažuotės Azerbaidžano sostinėje Baku kretingiškė 24-erių Akvilė Kniukštaitė ir sulaukė naujo pasiūlymo pasilikti bei tęsti pradėtą veiklą, mergina sakė greičiausiai į šią šalį dirbti nebegrįšianti. „Įgytą patirtį pabandysiu pritaikyti Lietuvoje, noriu įgyti magistro laipsnį. Savo ateities nesieju su emigracija, tačiau po Azerbaidžano tolimos komandiruotės manęs jau nebeišgąsdintų“, – prisipažino Akvilė.

Šviesiaplaukė lietuvaitė Akvilė Kniukštaitė pažino spalvingą Azerbaidžano kultūrą.

Buvusi Pranciškonų gimnazijos auklėtinė, baigusi Mykolo Romerio universitetą, kuriame krimto finansų ekonomiką, bakalauro studijų diplomą trumpam padėjo į stalčių. „Supratau, kad esu per jauna kasdienei rutinai, tad nusprendžiau save išbandyti, juolab supratusi, kad ekonomika – ne man, - teigė mergina, kuriai išvykti į Azerbaidžaną galimybių surado AIESEC – tarptautinė jaunimo organizacija. – Taip tapau anglų kalbos mokytoja: privačiame britų Selt koledže kalbos mokiau studentus, o anglų kalbos mokytojus, kaip mokyti“.

A.Kniukštaitė žinojo, kad Azerbaidžanas yra turtinga šalis, daug investavusi rengiantis Eurovizijai: „Visiškai nesinorėjo važiuoti ten, kur važiuoja kiti. Nors mane labai atkalbinėjo ir draugai, ir artimieji, gąsdino dėl azerbaidžaniečių temperamento, musulmonų religijos, sprendimo vykti į Azerbaidžaną nepakeičiau“.

Patyrė tam tikrą šoką

Pirmuosius neišdildomus įspūdžius A.Kniukštaitė išgyveno jau leidžiantis lėktuvui Azerbaidžano sostinėje Baku: atrodė, kad ji papuolė į dykumą. Ir tik paskui pamatė, koks puošnus yra Baku – didelių ambicijų ir kontrastų miestas, lietuvaitę pasitikęs mums nesuvokiamu chaosu.

„Pamatę šviesiaplaukę ir dar užsienietę mane vijosi gal koks penkiolika taksistų, barmaliuodami anglų, rusų, azerbaidžaniečių kalbomis. Eismas keliuose šokiravo tikrąja šio žodžio prasme: jokių taisyklių, perėjos nieko nereiškia, o vietoje dviejų eismo juostų būtinai atsiras net kelios. Jau vėliau sužinojau, kad Azerbaidžane esama didelės korupcijos, tad nusipirkti teises ten – įprasta. To rezultatas – daugybė avarijų, žūčių, o štai socialinės reklamos – nė vienos“, – pastebėjimus išsakė A.Kniukštaitė, ne kartą po to girdėjusi perspėjimą: „Čia – ne Europa“.

Jau vėliau, kurį laiką išgyvenusi Baku, mergina suprato, jog persekiotojų įspūdį šioje šalyje sukuria regionų žmonės: jie plūsta į Baku, tikėdamiesi užsidirbti, o užsienietis jiems – kažkas naujo ir nepažinto. Vargingesni žmonės priversti taupyti, niekur neišvyksta, todėl yra nesusipažinę su kitu šalių kultūra.

„O smalsumo jie neslepia: pamatė, išgirdo ir būtinai paklaus, iš kur esi, kalbins ir autobuse, ir gatvėje. Su pralavėjusiais žmonėmis – jau kitaip: jie stengiasi išvažiuoti, pamatyti, jiems įdomi mūsų kultūra, jie nori lygiuotis į Europą, patys keliavę gali palyginti, daryti išvadas“, – teigė pašnekovė, patyrusi, jog Azerbaidžanas gana palankiai sutinka užsieniečius, o svetingumo tradicijos – be ribų: jeigu esi azerbaidžaniečio svečias – už tave apmokės pietų sąskaitą, visada pasiteiraus, ar tau ko nors netrūksta, ir visaip kitaip rodys dėmesį.

„Nekilo problemų ir dėl saugumo – daryti nusikaltimų azerbaidžaniečiams neleidžia jų religija, jie – arbatos maniakai ir beveik visiškai nevartoja alkoholio – turi būti ypatinga proga, kad azerbaidžaniečiai stipriau pasivaišintų, o į regionus, kuriuose neišspręstos problemos dėl narkotikų, patariama geriau nekelti kojos“, – patyrimais pasidalijo A.Kniukštaitė.

Azerbaidžano sostinė garsėja naktiniu apšvietimu, kuris tikrai įspūdingas.

Dirbo dideliu krūviu

Baku sostinėje įsikūrusiame privačiame Selt koledže A.Kniukštaitė anglų kalbos mokė pagal britų sukurtą metodiką, kuri labai pasiteisino ir yra įdomi klausytojams: tai – vadinamieji pokalbių klubai, kai be pamokų triskart per savaitę rengiama 30-40 žmonių kalbos praktika – vyksta debatai, žaidimai, o moderatoriui suteikiama absoliuti laisvė.

„Vedžiau ir pamokas – per dieną grupėmis priimdavau per 20 skirtingų studentų. Azerbaidžane privačiame sektoriuje darbo savaitė – 6 dienos. Taigi teko dirbti dideliu krūviu – jo nepakėlusios kai kurios stažuotojos netgi atsisakė darbo ir išvyko, – pastebėjo A.Kniukštaitė. – Studentų auditorija – labai įvairi: nuo valstybės ministerijų darbuotojų iki paauglių, nuo verslininkų, medikų iki namų šeimininkių. Tačiau visi jie be galo atviri: jeigu 1 valandą skirdavome gramatikai, kalbai, namų darbams, tai pusvalandį būtinai turėdavome pakalbėti apie jų gyvenimą“.

Bendraudama su studentais, Akvilė patyrė, jog Azerbaidžanas – labai didelių kontrastų šalis: viduriniosios klasės, galima sakyti, nėra, vieni yra labai turtingi, kiti – vos suduria galą su galu. Turtingoji klasė viskuo patenkinta, jai paranki korupcija. Turtingieji neturi jokių skundų, yra patriotai, didžiuojasi savo kultūra, laikosi papročių, nes tam turi visas galimybes. Paprasti žmonės, kurie skaičiuoja kiekvieną pinigą, nepatenkinti valdžia, pradedant galiojančiomis taisyklėmis ir baigiant mentalitetu. Jie stengiasi visomis išgalėmis išsiųsti vaikus į užsienį ir netgi skatina juos nebegrįžti.

„Kai grįžau, susivokiau, jog Azerbaidžanas yra dar neapsisprendusi šalis, o tie, kurie šiandien yra nepatenkinti tuo, kas vyksta, bet yra veržlūs ir iniciatyvūs, dairosi į Europą, būtent ir išves savo šalį į naują lygmenį“, – įsitikinusi A.Kniukštaitė.

Į privatų koledžą mokytis anglų kalbos ateina motyvuoti studentai, tokie, kurie supranta, jog anglų kalba gali atverti visas duris. Mokyklose, kuriose labai maži – iki 200 eurų – mokytojų atlyginimai, pamokos yra komedija, išmokyti nesistengiama, o išlaikyti valstybinį egzaminą – sunku. Todėl tėvai ir siunčia savo atžalas mokytis privačiai, suaugusieji vėlgi nori išmokti anglų kalbos, nes tai susiję su asmenine gerove: verslu, darbu užsienio bendrovėse, vertėjavimu ir pan.

„Kiekvieno svajonė – dirbti naftos įmonėse, nes Azerbaidžanas – naftos išteklių turinti šalis. Aukštai kotiruojama farmacija, o darbo gauti – sunku, nedarbo lygis ypač didelis regionuose, iš kurių į Baku plūsta darbo ieškantys žmonės: vietiniai spėja, jog sostinėje, kur skaičiuojama iki 3 mln. gyventojų, iš tiesų yra visi 5 mln. Tačiau pastebėjau, kad azerbaidžaniečiai neturi verslumo ir to mažai kur mokoma“, – pasakojo mergina.

Baku – ugnies ir vėjo žemės – panorama. Azerbaidžanas didžiuojasi bulvaru palei Kaspijos jūrą, tačiau patys azerbaidžaniečiai labai šiukšlina: šiukšlių pilna pliaže, gatvėse, gyvenamuosiuose rajonuose.

Pasigedo kultūrinių renginių A.Kniukštaitę Baku labai sužavėjo.

Baku – besikeičiantis miestas. Jo vizija – iki 2020 m. tapti antruoju Dubajumi. Vykdomi galingi projektai, dėl kurių, pasvarstė A.Kniukštaitė, būtų įdomu į Baku sugrįžti po kokių 7-erių metų. Investicijų tikslas – pritraukti turstus, tačiau ši šalis nemoka savęs parodyti. Tai turėjo padaryti Eurovizija, bet nepavyko. Dabar Azerbaidžanas laukia kitą vasarą įvyksiančių Europos lengvosios atletikos varžybų – vėl statomi ir tvarkomi stadionai, keliai. Esama didybės manijos – viskas turi būti didžiausia, geriausia, gražiausia, brangiausia...

„Baku neparastai žavus senamiestis, aptvertas tvora, už kurios - prabanga ir architektūros stebuklai. Naktį šviečia palei Kaspijos pakrantę įrengtas bulvaras, modernaus meno muziejus žiūrint iš viršaus atkartoja pirmojo prezidento parašą, kilimų muziejus – susukto kilimo formos, o trys dangoraižiai tarsi liepsnelės, pučiamos vėjo“, – neslėpdama susižavėjimo įspūdžius perpasakojo A.Kniukštaitė. Tačiau dirbdama Baku ji pasigedo kultūrinių renginių: jie vyksta retai, be to, nežinia, ar ten bus įmanoma patekti.

„Nėra poreikio – nėra ir renginių. Azerbaidžaniečiai – šeimos žmonės, tad laiką leidžia namuose kartu su šeima, o šeima Azerbaidžane labai vertinama“, - dirbdama Baku patyrė lietuvė.

Azerbaidžane nėra senelių namų – ten nėra suvokimo, kad tėvus galima atiduoti globoti kažkam svetimam. Tėvų žodis – lemiamas, nes vaikams tėvai atiduoda viską: vaikas gimė – pradeda taupyti, ypač vaikinui, kad šis, norėdamas vesti, turėtų gerą darbą, mašiną, būstą. Merginai ieškomas toks ,,aukso“ jaunikis, todėl didžioji dalis santuokų suorganizuotos, turėti vaikiną ir nesituokti Azerbaidžane yra nesuvokiama, daug nelaimingų žmonių ir nelaimingų meilių – yra merginų, kurios iki tuoktuvių nėra mačiusios būsimo vyro.

„Azerbaidžano jaunimas norėtų keistis, bet privalo parodyti pagarbą tėvams. Vaikinams šiek tiek lengviau – jie gali būti ir išrankesni. O štai 24-erių merginai jau tiksi laikrodis, neištekėsi iki 29-erių-30 metų – viskas, visi galvoja, jog su tavimi kažkas negerai. Todėl merginos ir skuba ištekėti. Mažai skyrybų, nes išsiskyrusiai moteriai surasti vyrą – jokių šansų. Viena mano studentė verkdama klausė patarimo, ką daryti, nes teta surado antrąją pusę, vyrą, kuris uždirba, yra prie valdžios, bet storas ir negražus... Užaugusi ne toje kultūroje negalėjau duoti europietiško patarimo“, – prisiminė A.Kniukštaitė, pastebėjusi, jog formuojasi ir nauja karta, kai moterys siekia karjeros, statuso, posto. Bet tai – tik sostinėje. Regionuose moterims skiriamas namų šeimininkės vaidmuo.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas