Nusilenkė paskutiniam Lietuvos partizanui

Patriotiškai nusiteikę šventės ceremonijos dalyviai įsiamžino prie Prano Končiaus žūties vietai skirto paminklo Didžiųjų Žalimų kaime, kuriame slapstėsi partizanas.

Šeštadienį Didžiųjų Žalimų kaime, kur miško glūdumoje likusi stūksoti viena – Bronislavos ir Eugenijaus Jucių – sodyba, pastatytas paminklas paskutinio ginkluoto Lietuvos partizano – Prano Končiaus – žuvimo vietai atminti.

Kovojo iki galo

„Buvo graži, saulėta diena. Su sese grėbėme šieną, kai staiga išgirdau kažkur perkūną griaudint. Parlėkusios namo pamatėm, kad sodybą apsupę sovietų saugumiečiai, supratom, girdėjusios ne griaustinį, o šūvių laviną. Kažkas išdavė Praną, rusai atvyko jo ieškoti,“ – vis dar aiškiai, beveik prieš 50 metų išaušusią liepos 13-ąją dieną prisiminė Ona Kumpienė, B. Jucienės sesuo.

Būtent jų tėvų – Bronislavos ir Pranciškaus Drungilų – sodyboje devynerius metus ir slapstėsi Kardo rinktinės partizanas P. Končius, slapyvardžiu Adomas.

B. Jucienės šeima, giminė rūpinosi ir inicijavo pastatyti paminklą, partizano žūčiai atminti. Be jo sodybą jau keletą metų puošia ir partizano žūtį primena karteniškio Juozo Vilucko išdrožtas kryžius. Partizanams, B. Jucienės manymu, turime būti dėkingi už laisvę. Tai akcentavo ir iškilmingos paminklinio akmens pašventinimo ceremonijos dalyviai: brolis Bernardas, Klausgalvių gyventojo Liudo Augaičio žirgų rikiuote atlydėti Lietuvos kariuomenės savanoriai, Kretingos vadovybė, partizano giminaičiai, artimieji, kiti patriotiškai nusiteikę Lietuvos žmonės.

Vienas iškilmių dalyvių Arvydas Pocius teigė, kad yra svarbu išsaugoti partizanų atminimo vietas.

„Lietuvos, partizanų istorija turi būti žinoma. Pranas Končius – paskutinis ginkluotas Lietuvos partizanas, kuris nepasidavė, už tėvynę kovojo iki galo,“ – sakė šiemet kadenciją baigęs Lietuvos kariuomenės vadas A. Pocius.

Anot generolo leitenanto, tarp partizanų buvo susitarimas, kad nė vienas jų gyvas nepasiduos. Taip jie bandė apsaugoti savo artimuosius, draugus. Partizanai žinojo, kad KGB kankinimų būtų neįmanoma iškęsti. B. ir P. Drungilų sodybą apsupus sovietų saugumui, P. Končius nusišovė.

Antanas Sniečkus, buvęs ilgalaikis Lietuvos komunistų partijos vadovas, raportavo į Maskvą, kad paskutinis žuvęs Lietuvos partizanas – Antanas Kraujelis. Ilgai taip ir buvo manoma. Sutikrinus faktus, vietinių gyventojų, giminaičių rūpesčiu atkapsčius ir surinkus informaciją, A. Pociaus teigimu, paaiškėjo, kad beveik keturis mėnesius ilgiau už A. Kraujelį slapstėsi P. Končius – buvęs Lietuvos kariuomenės puskarininkis, policininkas. Darbėnų gimnazijos rezistencijos muziejaus įkūrėjo Stanislovo Burbos teigimu, P. Končius – legenda, pasipriešinimo simbolis, miškuose išsislapstęs 20 metų.

„Karinis dalinys egzistuoja tol, kol nors bent vienas karys dar nėra sulaužęs priesaikos. Kardo rinktinės apygarda gyvavo 1945-1965 metais, tol, kol žuvo didis, galingas karys – paskutinis ir Lietuvos, ir Kardo rinktinės partizanas P. Končius,“ – sakė S. Burba.

Vyras pasakojo, kad P. Končiaus pasiduoti neįtikino ir mylimosios – Daliūnės Jonkutės – prašymas. Esą moteris vis klausė, kada baigsis kova, kada jis liausis slapstęsis, prašė pasiduoti.

„Ji svajojo, prašydavo jo, kad pasiduotų, liautųsi slapstęsis, atsėdėtų keletą metų kalėjime ir tada, jam išėjus, jiedu susituoktų, bet Prano Končiaus atsakymas buvo paprastas, aiškus: „Kas jau kas, tik ne Pranas rusams pasiduos,“ – pasakojo S. Burba.

Iki šiol Didžiųjų Žalimų kaime gyvenančiai Bronislavai Jucienei, kurios tėvų sodyboje slapstėsi partizanas Pranas Končius, įteiktas Lietuvos kariuomenės vado medalis.

Gyvenimas – nuolatinis pavojus

Pranui Končiui, kilusiam iš Bargalio kaimo, 8 vaikų šeimos, slapstantis B. ir P. Drungilų sodyboje, B. Jucienei buvo 23-eji, O. Kumpienei – beveik 16.

Partizanas slėpėsi kamaroje, B.Jucienės tvirtinimu, ne didesnėje negu 2x2 m. Jų sodyba buvo sunkiai prieinama, vandens – iki kelių, todėl tokia klampynė buvo dėkinga vieta slėptuvei.

Šventėje dalyvavę Drungilų artimieji dalijosi prisiminimais, kad iki pat P. Končiaus mirties nieko nežinojo apie troboje slepiamą partizaną. Jie tąkart tik stebėjosi, ko Drungilai troboje kiaules laiko – juk nuo gyvulių pilna srutų. Drungilai teisindavosi, esą troboje paprasčiau prižiūrėti kiaules su paršiukais. Vėliau giminaičiai suprato, kad kiaulės apsunkindavo priėjimą prie P. Končiaus slaptavietės.

„Jis buvo kaip šeimos narys: virdavo valgyti, kiaules šerdavo,“ – P.Končiaus portretą prisiminė B. Jucienė.

Moteris pasakojo, kad partizano nuolatos namie nebūdavo – išeidavo jis ir savaitei, ir kelioms dienoms, bet visas Drungilų šeimos gyvenimas vis tiek buvo didelis pavojus – durys nuolat iš baimės būdavo užsklęstos.

„P. Končius nebuvo bailys, greitai nesislėpdavo, tik tada, kai įsitikindavo, kad tikrai yra iškilęs pavojus,“ – sakė iki šiol toje sodyboje gyvenanti moteris.

Supratusi, kas įvyko tą šiltą liepos mėnesio dieną, moteris pasakojo užsiėmusi akis ir kritusi į lovą – sunku buvo patikėti, kas įvyko ir kas jų šeimos dar laukia. Antrąją dieną pas B. Jucienę atvyko gydytojas.

O. Kumpienė prisiminė, kaip iš trobos ištempė P. Končiaus kūną, suguldė ant jo rastus šautuvus. „Klausė manęs, iš kur jis. Atsakiau, kad nieko nežinau. Bronislava prisiėmė visą kaltę sau. Pasakė, kad jai, melžiant karves, Pranas priėjęs ir šautuvu pagrasinęs, kad jei nepriims – nušaus,“ – sakė moteris.

Tardė ir klausinėjo po vieną tiek tėvą, tiek vaikus.

B. ir O. Drungilaičių brolis Antanas tarnavo rusų kariuomenėje. Moterys pasakojo, kad išsikvietė jį kariuomenės vadas, liepė priešais atsisėsti. Iš stalčiaus ištraukė vieną nuotrauką, klausė, ar žino, kas joje. A. Drungilas atsakė, kad taip, tai jo tėviškė. Ištraukė kitą fotografiją – prie sodybos paguldytą sušaudytą P. Končiaus kūną.

„Tėvą nusivedė į mišką, galvojom – nušaus. Pradėjom cypti. Nuleido šautuvą, nenušovė. Kai man rugpjūtį suėjo šešiolika, pasikvietė ir mane į apklausą. Klausinėjo, iš kur jis pas mus atsirado, bet aš apsimečiau, kad nieko nežinau. Padrąsino tylėti ir vienas pažįstamas milicininkas, tyliai ranką ant peties uždėjęs pakuždėjo, kad nieko nesakyčiau,“ – prisiminė O.Kumpienė.

Paskutinio ginkluoto Lietuvos partizano sesuo Aniceta Puidokienė sakė brolį po maždaug šešerių metų pertraukos pamačiusi tik atvesta atpažinti jo kūno.

Anot moters, tėvai neatstūmė nė vieno, prašančio prieglobsčio, visiems valgyti davė. P. Končius daug metų išsislapstė ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje.

„Tėvai labai jaudinosi, bet turėjo broliui nusileisti. Jis sakydavo: „Aš išeinu į mišką, o jūs – kančion“. Jis suprato, kad mes dėl jo jaudinamės, nerimavo dėl mūsų ir jis,“ – prisiminė jauniausia, 13 metų už P. Končių jaunesnė jo sesuo Aniceta Puidokienė.

Anot A. Puidokienės, teko slapstytis ir partizano šeimai, nes jų ūkį konfiskavo, saugumiečiai atvažiuodavo ir bandydavo iškvosti, ką jie žino apie partizanus, kur šiuo metu yra brolis.

„Nieko nesakėm, nežinojom. Baisu buvo. Vyresniąją seserį Kazimierą Šakinienę ir į Sibirą su vaikais, vienam jų vos pusė metukų tada buvo, išvežė į Sibirą,“ – pasakojo senolė. Moters prisiminimuose brolis iškyla kaip labai energingas žmogus. Jiedu labai gerai sutarė, iš tarnybos grįžęs P. Končius nepraleisdavo progos su sese užsiimti, pažaisti. Kai moterį pakvietė atpažinti kūno, ji brolio nebuvo mačiusi apie šešerius metus. „Po tiek metų mačiau jį pirmą ir paskutinį kartą. Nežinau, kur jis palaidotas, kūno niekas neatidavė,“ – sakė A. Puidokienė, tebesanti vienintelė gyva iš gausios šeimos.

Inesa RINKEVIČIŪTĖ

• Rašyti komentarą (9)