|
|
|
Gyvybės vertė biotechnologijų amžiuje
Kaip suvokti gyvybės vertę ir žmogaus orumą šiame biotechnologijų amžiuje? Ar progresas gali atsigręžti prieš žmogaus gyvybę? Apie tai savo įžvalgomis pasidalijo Visuomenės sveikatos centro kvietimu Kretingoje viešėjęs Vytauto Didžiojo universiteto Santuokos ir šeimos studijų centro vadovas kunigas profesorius Andrius Narbekovas.
Žmogus yra nedalomas Šiandieną atotrūkis tarp technologijų ir žmogaus orumo vis didėja. Atrodytų, jog biotechnologijos turėtų tarnauti žmogaus gerovei, deja, ne viskas, kas techniškai įmanoma, yra moralu. Viskas susukta ir apversta aukštyn kojom: tarkim, jei abortą daro ligoninėje – teisinga, jei bobutė – nusikaltimas, eutanazija namie – nusikaltimas, ligoninėje – daug kur įteisinta. Prie medicinos šiandieną prisiplakė tokios sritys, kurios neturi nieko bendra su ja, o siekia tik pasipelnyti. Iš žmogaus kūno daromas biznis. Tarkim, senatvė yra normalus reiškinys, o atsiranda biznierių, kurie ją stabdo. Ir dar padaro taip, kad žmogus pats norėtų eutanazijos, o tai yra akivaizdus šėtono darbas. Žmogus yra nedaloma kūno, sielos ir dvasios vienovė. Net aršiausi ateistai pripažino, kad žmogus yra dvasiška būtybė, kad jo egzistencija - ne vien materialiame kūne. Požiūris į žmogaus orumą priklauso nuo paties žmogaus požiūrio: ar jis į savo kūną žiūri kaip į tai, ką turi, ar į tai, kas jis yra. Kūnas yra asmens dalis, kuri nėra atsieta nuo žmogaus. Todėl nelogiškas teiginys, kai, tarkim, sakoma, jog moteris su savo kūnu gali daryti, ką nori: jos kūnas negali būti sau, o pati moteris – sau. Žmogaus gyvybė nėra žmogaus rankų darbas - ji ateina iš slėpinio. Žmogaus orumas ir gyvybė – neatsiejami, apie tai ir buvo mąstyta, Lietuvoje panaikinant mirties bausmę. Ar įmanoma pakeisti lytį Žmogus savo kūno ir dvasios prigimtimi yra lytiškas – vyras ir moteris, nors kai kurios šalys jau įteisino neapibrėžtą tarpinę lytį. Teko girdėti, kad ir viename Lietuvos vaikų darželyje buvo pradėta sekti pasakas apie du princus, o kitame - vietoj tėvo ir motinos buvo rašoma: gimdytojas I ir gimdytojas II. Moksliškai įrodyta, tačiau besipelnančios klinikos nutyli, jog galima pakeisti tik žmogaus organus, bet ne jo lytį. Atlikus lyties keitimo operaciją, po genetinių tyrimų paaiškėja, kad tas žmogus vis vien tebėra vyras arba moteris. Specialistai tokiam savo lyties nežinančiam žmogui turėtų padėti keisti mąstymą, nes galvojimą lengviau keisti ir derinti prie kūno, negu kūną - prie galvojimo. Proto ir kūno ligoms gydyti taikomi skirtingi metodai. Dievas nesukūrė trečios lyties. Pasitaiko apsigimimų: tai hermafroditai – žmonės, gimę su abiem lytiniais organais. Tokiam chirurgija galima padėti, nustačius jo genetinę lytį. Pasaulyje prabilta apie žmogaus klonavimą, nors oficialiai tokio patvirtinto atvejo dar nėra. Klonas neturi tėvų, tik biologinę medžiagą, paimtą iš tam tikro kūno, kuriame yra visi gyvybiniai genetiniai kodai. Todėl moteris, išnešiojusi kloną, nebūtų jo tikra motina. O vaiko prigimtinė teisė yra turėti tėvą ir motiną. Klonavus avį Doli, paaiškėjo, kad jos biologinis amžius sutapo su jos reproduktoriaus: ji gimė sena - vaikas tapo suaugusia avimi, visi jos gyvybiniai organai išsyk veikė kaip 5-6 m. avies, ir ji tegyveno tiek pat, kiek ir jos pirmtakė. Kamieninių ląstelių šaltinio problema Tačiau intensyvėja procesas, kai kitam žmogui perkeliamos kamieninės ląstelės. Etiniu požiūriu tai nėra nei gerai, nei blogai, tačiau iškyla problema – šaltinis, iš ko tos ląstelės paimamos. Kamieninių ląstelių turi kiekvienas žmogus – kaulų čiulpuose, danties pulpoje, poodiniame sluoksnyje. Ir tų ląstelių paėmimas mediciniškai nesudarytų jokių problemų. Jeigu kamieninės ląstelės paimamos iš paties žmogaus – viskas gerai, manoma, kad toks gydymas yra medicinos ateitis ir taip galima bus gydyti Parkinsono, Alzhaimerio ligas, išsėtinę sklerozę, cukrinį diabetą. Kamieninių ląstelių galima paimti gimdymo metu iš placentos arba virkštelės kraujo, tik jas tektų padėti į biobanką ir saugoti. O už saugojimą tektų mokėti, dėl to šios paslaugos atsisakoma. Todėl dažniausiai kamieninės ląstelės yra imamos iš embrionų po dirbtinio apvaisinimo arba abortuotų embrionų. Pasaulyje tokia gydymo taktika dėl neįrodyto poveikio daugiau niekur nenaudojama, išskyrus Rusiją, Novosibirsko miestą, ir Lietuvą, – tačiau išmirė visi ligoniai, kuriems buvo persodintos embrionų kamieninės ląstelės. Rusijos kosmetikos firma “Faberlic“ savo gaminamų kremų sudėtyje nurodo naudojanti fitalines, o tai reiškia – abortuoto vaisiaus - ląsteles. Donorystės prasmė ir nevaisingumas Donorystė reiškia dovanoti, aukoti iš meilės ir be atlygio. O lytinių ląstelių niekas niekam nedovanoja ir neduoda už dyka,- tai yra komercija, kur galioja santykis perku – parduodu. Dovanojant organą, giminystė tuo nepratęsiama. Tačiau duodant lytines ląsteles, dovanojama tėvystė arba motinystė. Dirbtinis apvaisinimas iškelia etines problemas: kieno ląstelė – sutuoktinio ar donoro, apvaisinimas įvyksta organizme ar mėgintuvėlyje, vaikas gimsta iš lytinio santykio ar laboratorijoje. Vienoje veterinarijos klinikoje Lietuvoje veikė nelegalus vyriškų lytinių ląstelių bankas: keli vaikinai dirbo donorais - buvo kaupiama jų sperma. Jie tapo tėvais ne vienam vaikui - gimė broliai ir seserys, kurie, nežinodami to, tarpusavyje gali ir susituokti. Iš tiesų donorystė turi būti konfidenciali, nors Lietuvoje donorai dažnai paskelbiami. Donorystės principas neleidžia dovanoti to organo, be kurio žmogus pats neišgyventų, o išgyvenamumo nauda turi būti didesnė, negu donoro rizika. Iš gyvo donoro audinys gali būti imamas tik tada, kai nebelieka kitų gydymo galimybių, o negeneruojančių kūno dalių organo donoru gali būti tik giminaitis arba sutuoktinis. Mokslas labai daug tikėjosi iš dirbtinių organų, tačiau jie nepasiteisino tiek, kiek dėta vilčių. Mokslininkai išrado ir tobulina ksenotransplantaciją – gyvūno organų persodinimą žmogui. Jau dabar persodinami arklio implantai, kiaulės kepenys. Kiaulė pagal fiziologiją ir anatomiją yra artimesnė žmogui, negu beždžionė. Paėmus jos inkstą, širdį ar kepenis, galima mokytis biologijos, ji taip pat kaip žmogus gali įdegti saulėje.
|
|
