Pajūrio naujienos
Help
2017 Rugpjūtis
Pi 7142128
An18152229
Tr29162330
Ke310172431
Pe4111825
Še5121926
Se6132027
Orų prognozė
Dieną20°C debesuotumas 7 %
Naktį12°C debesuotumas 2 %
Apklausa

Ar žinote visus rajono tarybos narius?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Neįgalius brolius kūrybos mūza palietė po atsivertimo

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2007-03-09

Nuo vaikystės neįgalūs palangiškiai broliai - Marius ir Tomas Viluckai – yra gyvas liudijimas stebuklo, įvykusio juose po atsivertimo į krikščionišką gyvenimą. Invalido vežimėliuose sėdintys ir vos vieną ar kelis rankų pirštus judinantys broliai kuria: Marius tapo ikonas, o Tomas rašo publikacijas, skaito paskaitas, verčia iš prancūzų kalbos. Prieš porą savaičių išleista pirmoji T.Vilucko knyga „Malonės versmės“ pirmiausia buvo pristatyta Vilniaus knygų mugėje. Kovo 12 dieną 14 val. „Špitolėje“ autorius ją pristatys ir kretingiškiams.

„Draugystė ir meilė mūsų šeimoje yra pagrindinis dalykas. Mudviejų santykiuose gailesčiui vietos nėra. Tik mylėdamas jautiesi laisvas“, - tvirtino Tomas ir Jolita. J.Viluckienė dirba sociologijos dėstytoja Klaipėdos universitete ir tęsia magistrantūros studijas.
Neįgalumą nusvėrė talentas

36-erių Tomas ir 32-jų Marius neslėpė, jog jie nežino, ką reiškia savo kojomis remtis į žemę. Jų neįgalumas pasireiškė jau ankstyvoje vaikystėje. „Tėvai sakė, jog aš bandžiau žengti pirmus žingsnelius, bet mano kojytės nelaikė svorio“, - sakė Marius, patikindamas, jog abu su broliu nuo gimimo sirgo raumenų atrofija. Šią ligą nulėmė labai retai sutampančių sveikų tėvų genų kombinacija. Jau amžinybėn iškeliavęs trečiasis jaunėlis brolis, beje, taipogi sirgo šia liga.

Būdami paaugliais Tomas ir Marius maištavo kaip ir dauguma jų bendraamžių: pankavo, klausė trankios muzikos. Jų namuose būdavo pilna jaunimo. Tik savo maištavimą – prieš likimą, kitokius žmones – jie grindė savo pačių išgyvenama nuoskauda. „Norėdami kažko ekstremalaus, pusmetį užsiiminėjome spiritizmu. Tie pavojingi, bet viliojantys seansai davė pirmąjį suvokimą apie tai, kad egzistuoja anapusinis pasaulis“, - pasakojo Marius.

Jeigu vaikinai nerdavo į pasaulio ir būties pažinimo gelmes, Mariaus žodžiais, tai visuomet – stačia galva. Taip atsitiko ir tuomet, kai 1989 m. brolis Gediminas, dar jaunas kunigas, prieš Kalėdas lankydamas neįgalius žmones, padovanojo jiedviem Šventąjį Raštą. „Sakė: paskaityk, kai būsi vienas. Pirmas noras buvo paneigti ir įsitikinti, kad Biblija – tai religingų žmonių kliedesiai. Bet kai pradėjau skaityti, man „išmušė visus saugiklius“, plyšo uždanga ir suvokiau – nebegaliu netikėti. Jėzus moko ne kaip veidmainis, o pats tuo gyvena. Pats sutinka mirti ant kryžiaus ir dar prašo Tėvą atleisti skriaudėjams“, - entuziastingai kalbėjo Marius. Jis sakė, jog naujame ieškojimų kelyje iš pradžių buvęs vienas: „Tomas nepalaikė manęs. Po metų ir jame įvyko lūžis. Tuomet jau turėjau lygiavertį brolį, draugą, pašnekovą“.

Savarankiškos brolių studijos ir savišvieta

Skvarbus ir gilus brolių Viluckų protas vedė vis sudėtingesnių teologijos ir filosofijos studijų link. Gyvendami viename kambaryje, broliai savarankiškai pramoko lotynų kalbos ir originalo kalba skaitė Tomo Akviniečio kūrinius. Norėdami kuo autentiškiau suprasti Šventąjį Raštą, jiedu gilinosi į graikų kalbą.

Pas brolius vis dažniau besilankant Prancūzijoje įsikūrusio Šv.Jono vienuolyno namų atstovams, broliai Tomas ir Marius tapo šios bendruomenės pasekėjais Lietuvoje, vadinamaisiais jonitais pasauliečiais. „Ši bendruomenė remiasi labai galingu filosofiniu mokymu apie meną, politiką, draugystę. Jų idėjų paskatinti, su Mariumi pradėjome mokytis prancūzų kalbos“, - teigė Tomas.

Gramatinę prancūzų kalbą Tomas išmoko labai gerai: jis verčia knygas, straipsnius, skaito spaudą internete ir gilinasi į prancūzų bažnytines vertybes.

Teologijos mokslus baigusi Gabija namie rūpinasi Mariaus priežiūra. Juos jungia ir bendra kūryba. „Kaip du statybininkai stato namą, taip mudu kartu tapome ikonas“, - teigė Gabija ir Marius. Gabija paruošia lentą, dengia ją gruntu ir tapo didžiuosius plotus. Marius piešia pačius smulkiausius štrichus, detales, įrašus.

Tomas Viluckas šiandien – šalyje žinomas publicistas, vertėjas, interneto dienraščio „Bernardinai. lt“ ir dienraščio „Lietuvos žinios“ apžvalgininkas, katalikiško žurnalo „Artuma“ ir verslo žmonėms skirto žurnalo „Versus“ bendradarbis. Jis rašo teologijos, filosofijos, pramogų kultūros bei politikos temomis. 2004 m. paramos ir labdaros fondas „Bažnyčios kronika“ jį paskelbė laureatu ir apdovanojo už nuoseklų krikščioniškų vertybių skleidimą.

Tai, kas netilpo į straipsnių rėmus ir likdavo tarytum paraštėse – apeigų slėpiniai ir jų reikšmė žmogaus santykyje su Dievu, kuo svarbūs žmogui Sakramentai – Tomo žodžiais, norėjosi paprastai ir kiekvienam suprantamai pateikti viename leidinyje. Taip gimė leidyklos „Katalikų pasaulis“ 3 tūkst. egzempliorių tiražu išleista pirmoji T. Vilucko knyga „Malonės versmės“. Į ją, anot Tomo, sugulė per trejus metus parašyta medžiaga.

Ikoną kuria abu

Kūrybos mūza brolius pamažėle nuvedė skirtingais keliais.

Marius nuo mažumės turėjo polinkį tapyti. Tėvų skatinamas piešė aliejine technika. Po atsivertimo jis savarankiškai pradėjo mokytis piešti ikonas. „Studijavau anatomijos, dailės knygas, sužinojau apie kanoninės ikonografijos techniką ir jos subtilybes”, - sakė Marius, jau geroką dešimtmetį tapantis ikonas. Rodydamas dabar tapomas ikonas, jis galėtų ištisas valandas pasakoti apie ikonografijos istoriją, jos ištakas, apie tai, kas ir kaip turi būti vaizduojama ikonoje.

Marius tikino, jog ikonografija leidžia piešti ir gyvų žmonių – nusipelniusių geradarių, fundatorių, visuomenės veikėjų – ikonas. Tik, anot jo, nepaskelbtų šventaisiais aureolės turi būti keturkampės. Skaitytojai su M.Vilucko tapytomis ikonomis gali susipažinti interneto svetainėje www.ikona.lt

Marius tapo pačias smulkiausias ikonos detales: veido bruožus, plaukus, įrašo raides, nes jos yra ikonos pavadinimas. Įrašą būtinai padaro autorius, nes ikona, tarsi liturginė knyga, istoriškai yra rašoma teptuku. Visa kita – paruošia lentą, ją gruntuoja, dažais dengia didelius plotus Mariaus žmona, 27-erių Gabija.

„Kaip du statybininkai stato vieną namą, taip mudu bendromis jėgomis tapome ikoną“, - juokavo Gabija.

Tapo tarsi vienu kūnu

Abu broliai Viluckai – Tomas ir Marius – yra vedę. Abiejų santuoka įvyko tą pačią dieną – liepos pabaigoje prieš trejus metus. Tomo žmona – 28-erių Jolita. Abi šeimos gyvena brolių tėvų namuose, bet kiekvienos šeimos gyvenimas teka tik jam būdinga tėkme.

Tomo ir Mariaus namuose nuo seno – apstu žmonių. Juose vyksta jaunimo ir tikėjimo grupių susibūrimai. Poros taip ir susipažino. Jų draugystė, peraugusi į abipusę meilę, truko kelerius metus.

„Kai susipažinau su Mariumi, buvau 17-kos, - atviravo Gabija. - Kūno negalia negąsdino, traukė buvimo kartu paprastumas. Aš dvejus metus gyvenau užsieny, sutikau įvairių žmonių. Bet labai pasiilgau Mariaus minties gilumo, nuoširdumo. Grįžusi pažiūrėjau į jį ir supratau, kad norime būti kartu“.

Tomo ir Jolitos buvimas kartu, moters žodžiais, primena tarsi dieviškąjį buvimą keliuose asmenyse, bet viename kūne. Jai taipogi nebuvę lengva apsispręsti: ar pakels savo meilės naštą? Tomas jai netgi pasisiūlė suorganizuoti išvykti pagyventi į užsienį, kad apsispręstų dėl likimo abiem siųsto išbandymo. Ji pasiliko. O jos pasiryžimą būti su Tomu pagreitino tyrimas genetikos centre, kad jų palikuonys būsią sveiki.

„Draugystė ir meilė mūsų šeimose yra pagrindinis dalykas. Gailesčiui čia vietos nėra. Dievo akyse visi žmonės yra orūs, vertingi ir lygūs. Tik tam tikro intelekto žmonėms kančios įvaizdis yra priimtinas. Didelė vertybė - priimti tikrovę tokią, kokia ji yra, - tvirtino Tomas. – Aš nesuvokiu savęs kaip neįgalaus: tai, ko negaliu be kito pagalbos, man jau yra įaugę į kraują. Žeidžia tik tai, kad aplinka nėra pritaikyta neįgalaus žmogaus poreikiams. Tarkim, kada reikia prašyti vyrų pagalbos, laiptais kilnojant vežimėlį“.

Nugalėjo klastingą ligą - vėžį

Broliai tvirtino, jog savo negalios jie nepriima kaip priešo. Dievas nedavė jiems stipraus kūno, bet davė aiškų protą. „Su kūno negalia nereikia kovoti, ir tai yra sąlyga džiaugtis gyvenimu. Bet kovoti su klastinga liga yra būtina“, - įsitikinęs Marius, įveikęs ketvirtos stadijos limfos vėžį.

„Vos susižadėjęs su Gabija, po dviejų mėnesių sužinojau, kad sergu vėžiu. Galvojau: tarpinės stotelės nėra - arba išgysiu, arba mirsiu. Ir labai prašiau: Dieve, sakiau, jeigu davei mylimą moterį, padėk ir pasveikti, - išgyventas skausmingas akimirkas prisiminė pašnekovas. – Kenčiau stiprų skausmą, o protas buvo aiškus. Prie savęs prisileisdavau tik Gabiją. Jos meilė mane gydė ir išgydė“.

Mariui dėl nejudrios kūno padėties netaikė gydymo švitinant. Užtat buvo padidintas chemoterapijos kursas: numatyta net 16 dozių. Jo kūnas priėmė keturiolika jų. „Labai išsekau. Venos tiesiog sudegė. Kad suleistų vaistus, Tomas ieškodavo nesubadytų vietų pirštuose. Ir tuomet kūnas pradėjo gyti. Vėžį nugalėjau, jau trejus metus kaip nuo jo išsilaisvinau“, - savo kūno ir dvasios sėkme džiaugėsi Marius.

„Marius yra gurmanas: mėgstame kartu aptarti, ką gaminsime, savaitgaliais patys susikuriame šventinį meniu“, - šypsojosi Gabija.

Broliai su šeimomis mėgsta keliauti, - kelionėms jie turi nuosavą mikroautobusą. Šeimos gyvenimas, anot Tomo, yra grindžiamas pasitikėjimu ir meile, kuri, jų supratimu, yra visiškos laisvės suteikimas mylimam žmogui.


Visos teisės saugomos. © 2006-2014 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas