Ar referendumai netampa lietuvių nacionaliniu ypatumu?

– Norėdami įstoti į Europos Sąjungą, piliečiai prisiėmė įsipareigojimus – tarp jų nuo šių metų gegužės nedrausti žemės parduoti užsieniečiams ir integruotis į euro zoną. Todėl sunku suprasti referendumų šiais klausimais iniciatorius, kai daugelis dalykų nuo tautos jau nebepriklauso. Manau, jie tik politikuoja, šmėžuoja viešumoje ir kaupia sau politinius dividendus. Paprasti žmonės, ir tie, supranta, kad, jei esame Europos Sąjungos nariai, jos įpareigojimus turime vykdyti. Henrikas Skurdauskas:

– Apskritai stengiuosi į politiką kištis kuo mažiau, nors, tiesą sakant, kartais savo rate ir padiskutuojame. Žodis „referendumas“ pastaruoju metu tikrai linksniuojamas dažnai. Aš būčiau už. Gerai, kad atsiklausia piliečių, ar jie nori to euro, ar ne. Bet kokia nauda iš to, kad žmonės savo nuomonę pasakys? Vis tiek valdžia padarys taip, kaip jai reikia. Tautos balsas į dangų neina.

– Nemanau, kad referendumus organizuoti Lietuvoje yra mada. Jie – reikalingi. Girdėjau, kad tam išleidžiama daug valstybės biudžeto pinigų – apie 15 milijonų litų, bet ką padarysi – žemė ir litas yra svarbiau. Tuos du referendumus – dėl žemės nepardavimo užsieniečiams ir dėl lito išsaugojimo – galėtų susieti į vieną, būtų pigiau. Man atrodo, sprendimų tokiais reikšmingais klausimais negalima priimti, jeigu tauta nesutinka.

- O kokiu klausimu dabar tas referendumas bebus? Man atrodo, švaisto valstybė pinigus, kur nereikia. Sakot, kad ne valstybė iniciatorė? Na, jei tas Julius Panka, kuris per televizorių pakalba, tai geriau tegu jis eina visuomenei naudingesnio darbo dirbti. Plaka liežuviu, daugiau nieko. Vos tik koks klausimas iškilo – iškart referendumą puola organizuoti, parašus rinkti. Vis tiek bus taip, kaip reikia.

Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, Dariaus ŠYPALIO nuotr.