Švento amato pamokos

Kretingos pedagogų švietimo centras (PŠC) Tarptautinės gidų dienos proga šios profesijos atstovus bei prijaučiančius antrąkart pakvietė į Kretingą supažindinti su čionykščiu gyvenimu, tradicijomis, įžymybėmis. „Norime, kad jie mūsų miestą patys pažintų iš arčiau ir populiarintų tarp turistų,– sakė PŠC direktorė Adelė Mazeliauskienė. – Pernai aplankė vienuolynus, „Vienkiemio“ kaimo sodyboje degustavo žemaitiškus patiekalus, o šįkart suteikėme galimybę ne tik sužinoti, kaip Kretingos krašte seniau kepdavo duoną, bet pabandyti tai padaryti patiems ir paragauti.

Edukatorė Vida Viskontienė pasakojo, kad senovėje šeimininkės duoną kepdavo visiškoje tyloje – namiškiams neleisdavo net durų varstyti.

Skanesnių saldainių nėra

Apie 20 Klaipėdos apskrities moterų, kurių profesija arba pomėgiai siejami su turizmu, buvo pasitiktos pernai gegužę duris atvėrusiame Kretingos muziejaus tradicinių amatų centre. Kultūrinės veiklos vadybininkė Roma Luotienė pirmiausiai papasakojo ir apie kitas čia vykstančias mokamas edukacines programas: „Dvaro saldainių“, „Žaliosios vaistinėlės“, „Molio abėcėlės“. Pasak vadybininkės, ypač populiarėja saldainių gaminimas. Žinia apie šią atrakciją sklinda iš lūpų į lūpas. Vis daugiau tėvų čia pageidauja rengti gimtadienio šventes vaikams. Su savo svečiais jie patys gaminasi ilgus saldainius, kokius tik per atlaidus galima pamatyti, juos skoningai papuošia. Saldainių gaminimo paslapčių moko sertifikatą šiai veiklai turinti Rasa Norvaišienė.

Pažintis su „duonos ponia“

Tarptautinei gidų dienai skirtą programą „Kretingos dvaro kepiniai“ pristatyti buvo pakviesta „duonos ponia“. „Eso Vida nu Vaineikiu, gyvenu Darbienūs“,– pasisveikinusi su, anot jos, švento duonos kepimo amato pasižiūrėti ir pabandyti atvykusiomis viešniomis, žemaitiškai prisistatė sertifikuoto tautinio paveldo produkto gamintoja Vida Viskontienė.

Ji pasakojo, jog duoną patiems išsikepti – ilgametė giminės tradicija. „Aš išmokau iš savo mamos, bet tokios gardžios, kokią kepdavo mano „babūnė“, nebeiškeps niekas“, – apgailestavo. Mat pasikeitė laikai, malūnai, derliai – nebėra tokių grūdų, kaip anksčiau. Skanesnė būdavusi akmeniu trintų grūdų, vadinamoji „viso grūdo“, duona. Dabar ji – pitliavota, be sėlenų, nors žmogui daug naudingesnė su jomis. Tačiau kokia toji duona bebūtų, pasak V. Viskontienės, su savo kepalu stalą visada rasi.

Tada ir dabar

Duonos kelias – septynmylis. Dabar mums sunku suvokti, koks tas kelias nuo pirmos vagos iki stalo buvęs sunkus. Arti patikėdavę jauniausiam, stipriausiam šeimos nariui. Tačiau, jei namuose būdavęs nepasiligojęs senelis, pirmą vagą išversti turėdavęs jis.

Duoną kepti visada buvęs moterų darbas. Raugo niekas, kaip dabar, nedalinę. Tik ištekėjusi ir iš tėvų namų išeinanti dukra jo išsinešdavusi į uošvių namus. Jei kepant duoną užklysdavęs pakeleivis – nuo tos akimirkos jis tapdavęs savu: sodindavę prie stalo, prašydavę palaukti, kol iškeps, vaišindavę, o išeinančiam dar „abraką“ įdėdavę ir išsinešti.

Anot V. Viskontienės, antrąkart tokios pat duonos neiškepsi, taip kaip nė viena šeimininkė tokios pat „bulvynės“ neišvirs. Svarbu, kokią rūgštį duona pagaus. Jei stipresnę – bus nevalgoma. „Tiesa, dabar mes ją pasiskaniname: dedame druskos, cukraus, džiovintų obuolių, razinų, slyvų, riešutų... O seniau kokia „bagotesnė“ šeimininkė nebent „batvinių“ sirupo dėl saldumo teturėjo įpilti“,– lygino ji.

Rikiavosi blizgūs kepaliukai

Viešnios buvo pakviestos formuoti duonos kepaliukų. „Gausiai vandeniu sušlapinkite stalą. Glostykite iš visų pusių – duona rankas mėgsta“,– pirmuosius praktinius patarimus dalijo V. Viskontienė.

Netrukus ant stalo vienas po kito rikiavosi ir pailgi, ir apvalūs, kiekvienos sugalvotais ženklais, kad atskirtų, pažymėti slidūs blizgantys kepaliukai, kurie keliavo ant ližės ir – į įkaitintą krosnį. Kai iškeps, bus galima ragauti, o kas liko, – dar ir namiškiams lauktuvių parnešti.

Žarijos baigia degti, tuoj slidus kepaliukas lips ant ližės ir bus pašautas į krosnį.

Dieną vadino įspūdinga

„Nuostabus jausmas, – pakalbinta sakė kretingiškė Sigutė Bendikienė. – Namie taip pat kepu duoną, tačiau čia bus kitokia – pusiau ruginė, pusiau kvietinė. Tikiuos, pavyks“.

„Mane pirmąkart išsikepti duonos paskatino bendradarbės, sakydamos, jog, kol neišmoksiu, negalėsiu tekėti. Dabar jau galiu“,– šmaikštavo šio edukacinio renginio organizatorė, Pedagogų švietimo centro turizmo vadybininkė Valdonė Jocytė.

„O aš pirmąkart bandau, nežinau, kaip pavyks“,– prisipažino palangiškė Birutė Mockuvienė. Jai ši diena ypatinga dar ir tuo, kad – profesinė šventė. „Esu gidė iš pašaukimo. Savo profesiją visada mėgau ir mėgstu“,– sakė ji.

Ne kartą turistus ji lydėjo ir į Kretingą. „Dabar aš jiems tikrai galėsiu apie jūsų miestą papasakoti dar daugiau,– sakė.– Kretinga daugeliui patinka. Šiemet vieną šeštadienį mane trims valandoms pasisamdė dvi rusės. Norėjo pamatyti Kretingą, Dvaro rūmus, vienuolynus. Vietoj trijų valandų išbuvom penkias – klajojom, kur įmanoma, užsikorėm net į bažnyčios bokštą ir iš ten žvelgėm į Palangą“,– prisiminė.

• Rašyti komentarą (0)