|
|
|
Triušių augintojai nori vieno – stabilios rinkos
Sigita ir Virgilijus Kniškos triušininkystę vysto jau aštuonerius metus. Senosios Įpilties kaime įsikūrę ūkininkai į šią – netradicinę – ūkio šaką žiūri pakankamai optimistiškai, nes per pastaruosius dvejus-trejus metus pajuto, kad situacija keičiasi triušių augintojų naudai: triušienos vartojimas nors ir pamažu, bet auga.
S.ir V. Kniškos ne per seniausiai pajuto ir dvejų įkurtuvių džiaugsmą: kad nebereiktų iš savęs juoktis, jog triušiai gyvena geriau negu jų šeimininkai, ūkininkai ryžosi pasistatyti naują gyvenamąjį namą, o štai sausį pagal visus Europos Sąjungos standartus buvo įrengta skerdimo patalpa. “Nuo šiol turime teisę ruošti ir tiekti produkciją vietinei rinkai. Skerdykloje galima skersti iki 600 triušių per mėnesį. Be skerdyklos mūsų laukė juodas rytojus, - kalbėjo ūkininkai, į skerdyklos įrengimą investavę savo pačių uždirbtus pinigus – apie 20 tūkst. litų. – Neturėdami nuosavos skerdyklos, triušius veždavome skersti tai į Skuodo rajoną, tai į Bajorų skerdyklą. Tiesiog nebesinorėjo priklausyti nuo kitų, tad teko priimti sprendimą patiems statytis skerdimo patalpą”. Anot S.ir V. Kniškų, triušininkystei Lietuvoje koją pakišo taip ir nepradėjusi veikti Raseiniuose statoma skerdykla. O triušių augintojai į šios skerdyklos atsiradimą dėjo daug vilčių. Ūkininkų nuomone, tai, kad Lietuvoje sunyko keletas stambių triušių fermų, yra susiję būtent su skerdyklų trūkumu. “Apie skerdyklą galvojome jau seniai. Kreipėmės į specialistus. Visų nuomonė buvo tokia – jeigu neturite 100 tūkst. litų, apie skerdyklą nė negalvokite, - apie rūpesčius, susijusius su ūkio plėtra, pasakojo ūkininkai. – “Rankas atrišo” 2005 metų pagal ES direktyvas pasirodę supaprastinti reikalavimai paukščių ir kiškinių gyvūnų augintojams. Pagal tokius reikalavimus dirbama visame pasaulyje – kai nedidelio ūkio savininkams leidžiama pačiam paruošti produkciją rinkai”. Skerdyklos statybos rūpesčiai – tai ir krūva dokumentų, sutarčių. Pati S.Kniškienė – veterinarijos gydytoja, tad daugelis reikalavimų jai nebuvo naujiena. Lengvatų iš tarnybų, kontroliuojančių, kaip laikomasi standartų, nebuvo. “Tačiau jutau, kad kolegos manimi pasitiki”, - sakė S.Kniškienė. Įrengę skerdyklą ir atlaikę švenčių bumą, kuomet triušienos paklausa ypač padidėja, ūkininkai kibo tvarkyti tvartus: keičia triušių gardus, tobulina lizdus patelėms, valo patalpas.
Išmoko auginti tiek, kiek reikia S.ir V.Kniškos teigia, jog jie per aštuonerius ūkininkavimo metus išmoko paties svarbiausio: užauginti tiek triušių, kiek įmanoma parduoti. Tik Lietuvoje parduodantys savo užaugintą produkciją ūkininkai pasidžiaugė vykdomomis sutartimis su bendrove “Vilniaus prekyba”. “Geri santykiai, geras atsiskaitymas, - sakė S.ir V.Kniškos. – Nors prekybos centruose triušiena sudaro tik labai mažą dalelę asortimento, bendrovės vadovų nuomone, pirkėjas turi turėti iš ko rinktis, todėl mielai prekiauja mūsų produkcija ir moka ją pateikti pirkėjams”. Ūkininkai jau yra užsisakę, kad atitinkamos tarnybos parengtų naujus produkcijos standartus. Šie pagelbės išpjaustant triušių skerdieną, atskiriant kepenėles. Žinoma, jeigu tik to pageidaus pirkėjai. Retsykiais ūkininkai pasvarsto apie galimybę bent uostamiestyje turėti prekybos vietą, kur galėtų prekiauti ūkyje pagaminta triušiena. Tačiau vieni tai padaryti nepajėgūs – reiktų kooperuotis su kitais triušių augintojais. Kad triušininkystė vystytųsi sėkmingai, triušių augintojams būtina viena sąlyga – stabili realizacija. To Lietuvoje dar nėra: triušiena labiausiai perkama prieš didžiąsias metų šventes, žiemą, vasarą gi jos nuperkama gerokai mažiau. “Taip neturėtų būti. Per patį pirkimo bumą dar netgi pritrūkstame triušių, kitu metų laiku – neturime kur jų dėti. Triušininkui reikia vieno – kasdien, kiekvieną mėnesį triušių parduoti vienodai”, - teigė ūkininkai. Išlaikydami stabilumą savo ūkyje, jie laiko 100 triušių patelių. Buvo momentas, kada bandė plėsti ūkį ir laikė 150 patelių. Deja, tai buvo klaida: triušių užaugo daugiau negu reikėję rinkai. Siekia kokybės S.ir V.Kniškos realizuoja triušius, kurių skerdienos išeiga – nuo 1,5-1,8 kg iki 2,5-3 kg. Standartai leidžia parduoti ir 1,1 kg triušį, bet ūkininkai įsitikinę, kad tai – neapsimoka. Triušius stengiamasi auginti gerose sąlygose, parenkant jiems tinkamą ir kokybišką pašarą, sergėjant nuo ligų. “Triušius prižiūrime taip, kad jų nė nereikėtų gydyti, todėl į triušides neįsileidžiame žmonių iš svetimų ūkių, o ir patys neskubame pas kitus lankytis, nebent su kokiu triušininku susieiname, kad pasikeistume triušiais veislei pagerinti, - sakė ūkininkai. – Greitai augantys, vadinamieji broileriniai triušiai, yra jautrūs bet kokioms permainoms, infekcijoms. Logiška yra ir tai, kad susirgusio triušio gydyti nė neapsimoka – gydomas triušis, įsitikinome, yra bevertis. Be to, kol jis išsivaduos nuo vaistų, apie kokią mėsos kokybę begalima kalbėti. Kruopščiai peržiūrime kiekvieną triušių vadą – silpnesnių triušių taip pat atsisakome. Jie arba patys neišgyvena, arba jiems leidžiame augti atskirai, natūraliomis sąlygomis”. Savaitę prieš skerdžiant triušius S.ir V.Kniškų ūkyje jie yra šeriami tik grūdais: kad išsivalytų triušio organizmas, kad pagerėtų mėsos kokybė. Optimistiškai žiūrintys į savo prieš aštuonerius metus pradėtą verslą S. ir V.Kniškos Lietuvoje dar labai pasigenda žmonėms teikiamos informacijos apie triušienos, kaip dietinės mėsos, naudą ir vartojimo galimybes.
|
|
