|
|
|
Šventojiškės tėvas išgelbėjo 26 žydus
Šventojoje gyvenanti 80-metė Birutė Jereminienė gerai prisimena, kaip jos tėvai Bronislava ir Juozas Straupiai per Antrąjį pasaulinį karą išgelbėjo 9 šeimas – iš viso 26 žydų gyvybes. Už šį herojišką poelgį jos tėvo pavardė įrašyta Izraelio „Pasaulio teisuolių lentoje“, o motiną Prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo Gelbėtojo kryžiumi.
Pasipiktinusi tuo, kad kovotoju su naciais pasivadinęs Simonas Vyzentalis lietuvius pavadino žydšaudžių tauta, buvusi pedagogė - ji yra dirbusi ir Darbėnų gimnazijoje - B.Jereminienė parašė jam atvirą laišką, į kurį atsakymo, deja, nesulaukė. Išvien su laišku ji išsiuntė ir savo prisiminimus „Ketveri baimės ir pasiaukojimo metai“, kuriuos neseniai perdavė Kretingos muziejui. Nuoskauda dėl tautos niekinimo „Tėvai ilgai tylėjo – buvo toks metas, ir tik po Nepriklausomybės galėjome atvirai prabilti. Tėvai su išgelbėtų žydų šeimomis visąlaik palaikė ryšį – visi jau išmirę, dabar bendraujame su jų vaikais – nesyk viešėjome Izraelyje, mama – Kalifornijoje“, - kalbėjo moteris. Jos tėvų tarp gyvųjų taip pat jau nebėra: J. Straupis mirė 82-jų, o B.Straupienė sulaukė net 94-erių. Pašnekovė neslėpė, jog po nuolatinių S.Vyzentalio išpuolių prieš lietuvių tautą sapne pas ją atėjo mirusi mama ir paskatino rašyti: „Stovėjo su storu albumu ir klausė manęs, ar atsimeni, kas čia? Spyriojausi, kad nemoku rašyti, o ji griežtai – reikia ir parašysi. Papasakojau savo tetai – Vytauto Klovos žmonai Jūratei, ši paragino mane šiam darbui ir išsiuntė S.Vyzentaliui į Ameriką“. Savo laiške šventojiškė klausė S.Vyzentalį, kodėl šis nevadina žydšaudžių tauta vokiečių, kurie užvedė pragaro mašiną, ar kitų tautų žmonių, o tik lietuvius. „Vokiečių okupacijos metais atsirado tokių, kurie talkino naciams, bet jų buvo gerokai mažiau, negu tų, kurie, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis, gelbėjo žydus. Aš jų pažinojau labai daug, o žydšaudį – tik vieną. Bet žmonės jį smerkė, šalinosi – jis buvo atstumtasis, - laiške S.Vyzentaliui rašė šventojiškė. – Gerbiamas pone, noriu priminti, kad ir žydai ne visi buvo šventieji: gal nežinote ar pamiršote, kad daug žydų talkino 1940 m. tremiant lietuvius į Sibirą. Rainių miškelyje žmones kankino ne vienas Raslanas, bet turėjo ir žydų tautybės pagalbininkų. Kodėl tikrąją istoriją norima nutylėti? Lietuviai - ne žydšaudžiai, o tokie pat žmonės, kaip ir jūs, iškentę okupaciją, tremtį, palaidoję tūkstančius artimųjų Sibiro platybėse, Laptevų ledynuose, pamiškių laukymėse. Mes susitaikėme ir atleidome žudikams. Jūs negalite to padaryti: neapykantos laužas negali išblėsti, ir Jūs jį retkarčiais pakurstote“, - B.Jereminienė sakė turinti teisę taip rašyti, nes užaugo šeimoje, kuri gelbėjo žydus ir patyrė visą to meto siaubą.
Pirmuosius priglobė namuose Prisiminimuose B. Jereminienė atgamino įvykius per nacių okupaciją Šarnelės kaime, šalia Žemaičių Kalvarijos, kur poeto Vytauto Mačernio gimtinės pašonėje 80 ha ūkį valdė jos šeima – Birutės motina su Vytauto tėvu buvo pusbroliai. Karo pradžioje sužinojęs, kad Telšių gete, kuris buvo įkurdintas prie Masčio ežero, naikinami žmonės, J.Straupis nuvyko iš tolo jį patyrinėti - pamatė nuotėkų šulinio dangtį. Už spygliuotos tvoros tyliai pasišaukęs 3 jaunuolius, pasakė pažiūrėti, ar gete nėra tokių pat šulinių. Susitarė naktį susitikti: nuropojo dvokiančiu vamzdžiu ligi jų - suprato suradęs „gyvybės kelią“ ir, neišlipęs iš šulinio, prisakė kitą naktį būti pasirengusiems. Namus pasiekė auštant, papasakojo motinai ir „babūnėlei“ – šios pritarė, kad žmones reikia gelbėti. Kitą naktį pasikinkė vežimą ir išvažiavo. Sutartą valandą nukėlė šulinio dangtį – po kurio laiko pasirodė jaunas vyras, jo sesuo ir draugė. Tėvas skubėjo užstumti dangtį, bet iš šulinio pasigirdo maldaujamas balsas nepalikti – dar išlindo vyras ir 2 moterys. „Tėvas stvėrėsi už galvos – namo žadėjo parvežti tris, o dabar jau buvo šešiese. Bet nebuvo laiko ilgai svarstyti, reikėjo skubėti – suguldė į vežimą „lyg silkes bačkoje“ ir pargabeno namo. Nuo tos akimirkos šeši žmonės ne tik per okupaciją, bet visą gyvenimą tapo mūsų šeimos nariais. Tai: Dovydas Kaplanas – gydytojas iš Varnių bei studentės Vanda ir jo sesuo Manė, o dar trys įsiprašę – sutuoktiniai Blatai, abu - taip pat gydytojai, beje, Blatienė tada buvo nėščia, ir jos motina Todosienė“, - pasakojo šventojiškė. Saugojo didžiąją paslaptį „Kai parvežė tuos žmones, atsimenu, buvo žiema: vidurnaktį atsibudusi, išgirdau kuždesį - kalbėjosi kitaip, negu šeimynykščiai. Pasidarė įdomu: išlipau iš lovos ir atidariau duris – stojo mirtina tyla. Tėvai aiškino, kad pasiklydo pakeleiviai, ir prisakė niekam nepasakoti“, - prisiminė B.Jereminienė. Bet namuose ėmė dėtis keisti dalykai – naktį ji girdėdavo žingsnius, keistus garsus. Tėvai žydus slėpė bunkeryje, įrengtame klėtyje, po vištininku, o paslapčiomis nuo šeimynos naktimis tėvas kasė slėptuvę name po alkieriumi – miegamuoju. Tą žiemą tėvas atrodė labai išsekęs: dieną dirbdavo ūkio darbus, o naktimis kasė slėptuvę. Vėliau paaiškėjo, jog su kitais giminaičiais bei kaimo vyrais jis vis grįždavo į getą ir į miške įrengtą slaptą žeminę parvežė dar 20 išgelbėtų žmonių. Motina atleido mergą ir pati ėmėsi virti didžiausius puodus pietums, kas savaitę iškepdavo po 12 kepalų duonos. Ir tik gerokai vėliau Birutė sužinojo didžiąją šeimos paslaptį. „Vieną rytą po pusryčių pasekiau: žiūriu – mama į dubenį deda pusmarškonę košę, pripila puodynę rūgusio pieno, paima šaukštus. Viską sudėjo į rėtį, kuriuo nešdavo vištoms lesalą, po prijuoste paslėpė duonos ir išskubėjo. O kam vištoms šaukštai?“ - prirėmiau mamą vištininke prie sienos. Ši pasisodino, viską papasakojo ir prisaikdino – jei kas sužinos, pražūsime visi. Neleido sakyti ir mažesniems - broliui Juozui ir seseriai Jadvygai. Išgelbėti žydai slėpėsi po alkieriumi, ir tik pavojui užėjus, būdavo išvedami į bunkerį po vištų laktomis. Ši tėvo sumanyta slėptuvė 1942 m. vasarą išgelbėjo nuo gestapininkų ir rudmarškinių, kurie naršė visus namus, ieškodami slepiamų žydų, bet juos suerzino vištininko smarvė ir mėšlas, po kurio jie žolėje trynėsi savo blizgančius aulinius. „Buvo gerų žmonių, ir iš valdžios tėvui pranešdavo – Juozai, susitvarkyk. Tai reiškė, kad reikia būti budriems. O sykį, norėdami pamaloninti okupantų valdininkus, tėvai sugalvojo surengti jiems Kalėdų „balių“ – žydės minkė, kepė pyragus, visokius gardumynus. Svečiai ligi paryčių vaišinosi tame pačiame alkieriuje, kur po grindimis lyg pelės po šluota sėdėjo įnamiai“, - tragikomiškus įvykius atsiminė moteris.
Mergaičių gelbėjimo istorijos „Atsimenu, kaip sykį „babūnėlė“ su mama, abi ne veiduose, kaitė didžiulius katilus vandens. Keista, pagalvojau, gyvulius girdydavo nešildytu „prūdo“ vandeniu ir vis bėgiodavo į vištininką. Vakare alkieriuje ilgai negeso šviesa – išgirdau, kad gimė labai daili mergelė. Motina aimanavo, o tėvas sugalvojo išeitį – nunešti kūdikį daugiavaikei Stulpinų šeimai. Padėjo prie durų, o pats pasislėpęs už namo kampo laukė – išgirdęs kūdikio verksmą, tarpduryje su lempa pasirodė Stulpinas. Kitądien priešpiet jis pas tėvus ir papasakojo nakties įvykį, - abu tėvai jį ėmę raminti ir pasižadėję būti pamestinukės krikštatėviais“, - Birutė sakė, jog tėvai visąlaik rūpinęsi šia mergaite ir šelpę Stulpinų šeimą. Taip 1942-ųjų žiemą vištidės bunkeryje gimė Izra Blataitė. B.Jereminienės tėvas išgelbėjo ir kitą Blatų dukterį Libą, kurią ligi geto jie buvo spėję atiduoti Telšiuose gyvenančiai Dausienei. „Sužinojęs, kad Dausienė su mergaite uždarytos kalėjime, tėvas sukūrė planą, kaip išgelbėti mergaitę“, - šventojiškė prisiminė, kaip jos tėvas pasidarė didelį lagaminą su skylutėmis - iš pradžių ji nesuprato, kam. Jos tėvas paprašęs motinos, kad ši išvirtų stiprios aguonų arbatos, pripiltų didžiąją pūslę naminukės, o į lagaminą pridėtų kumpio, lašinių, dešrų, sūrių, sviesto, ir pasikinkęs arklį išvažiavo. Per pažįstamą susitiko su kalėjimo viršininku: šis sutiko išlaisvinti mergaitę, tik sakė, jog rizikinga nešti per gestapo sargybą. Tėvas pats tuo pasirūpino: prižiūrėtoją privaišino taip, kad šis smigo, o Dausienei liepė sugirdyti vaikui aguonų nuovirą, kad kietai miegotų. Tuomet miegančią mergaitę įsodino į lagaminą ir išėjo, - sargybiniai nestabdė. O Dausienei buvo liepta padaryti lėlę iš skudurų ir vaidinti, kad Libutė numirė.
Tapo labai artimais Per ketverius okupacijos metus įnamiai Birutės šeimai tapo labai artimais žmonėmis: „Moterys gražiai megzdavo: mane papuošė lininėmis palaidinėmis, kostiumėliu, o vyrai drožinėdavo. Dovydas buvo išdrožęs vežimėlį lėlei, peteliškę su judančiais sparneliais. Blato visąlaik bijojau, jis man nepatiko - atrodė rūstus. Tėtis parūpindavo jiems laikraščių. Blatų senolę naktimis įkeldavo nakvoti į kambarį, - o durys į slėptuvę būdavo atviros, kad įeitų oro. Sykį naktį ėjau pas senolę į lovą, ir įlėkiau į slėptuvę“, - prisiminė moteris. Kai į Žemaičių Kalvariją įžengė pirmieji rusų kareiviai, miestelyje sprogo tik keli sviediniai, atskrieję iš Sedos pusės. Tačiau karo pabaiga buvo pažymėta skaudžia netektimi – vienas tų sviedinių buvo lemtingas poetui V.Mačerniui: skeveldra pataikė į jį, besirengiantį bėgti, – sukniubęs vežime jis įvažiavo į draugo kiemą. „Kai Žemaičių Kalvarijoje įsikūrė kareivių dalinys, žydai gavo laikinus dokumentus ir vėl tapo laisvais žmonėmis“, - sakė B.Jereminienė. Jų slėptuvėje gyvenę Dovydas Kaplanas ir Vanda vėliau susituokė, - jiems gimė duktė Lilė, ištekėjusi ji tapo Kuzminskiene ir dirba Kauno universitetinėse klinikose. Išgelbėtos Blatų dukterys Izra ir Liba gyvena Izraelyje, - su jomis Birutės šeima bendrauja ligi šiolei. Laisvėje Blatams dar gimė trečioji duktė Arutė – ji taip pat gyvena Izraelyje.
|
|
