|
(1185) 2017-09-15Liepsnose pražuvo 8 bičių šeimos
„Visiškas nužmogėjimas“, – sakė 68 metų kretingiškis Liudas Rinius, žvelgdamas į nuodėgulių krūva virtusią paties rankomis statytą bitidę, kurioje buvo įkurtos 8 bičių šeimos. Vyras neranda atsakymo, kam galėjo užkliūti jo Tūbausių kaime laikytos bitės, jei su visais kaimynais draugiškai sutarė, bet yra įsitikinęs – kažkada tiesa vis tiek išaiškės. L. Rinius pasakojo, kad pirmadienį apie 17 val. dar aplankęs ir apžiūrėjęs dvi bitides, laikomas Tūbausių kaime, o jau po kelių valandų, būnant namuose, sulaukė tūbausiškio Prano Zastarto skambučio. „Tavo, Liudai, bitynas dega“, – tokius jo žodžius atsimena L. Rinius. Nors į vietą atskubėjo ugniagesiai, L. Rinius matė, kad jie niekuo nebegalės padėti – viena bitidžių liepsnojo atvira ugnimi. Gaisre pražuvo 8 bičių šeimos, kurios jau buvo paruoštos žiemojimui. „Į vidų įmetė degų skystį – kitaip negalėjo būti“, – įsitikinęs L. Rinius, kurio teigimu, gaisras atnešė apie 4,5 tūkst. eurų nuostolį. Vyrui gaila ir sunaikintų bičių šeimų, ir bitidės ant ratų, kurią jis pats ir statė. „Aš neperku nei avilių, nei bitidžių – viską pats pasigaminu. O šią bitidę buvau taip įsirengęs, kad, važiuojant prie bičių, nieko pasiimti nereikėjo – visas inventorius buvo čia. Įeini kaip į kambarį“, – rodydamas, kaip nuo karščio susiraitė konstrukcijos, suskeldėjo stiklai, kalbėjo L. Rinius. Dabar jam liko 27 bičių šeimos, kurias laiko trijose vietose Kretingos rajone. L. Rinius pasakojo bitininkystę pamilęs nuo 17-18 metų, kai šio užsiėmimo paslaptimis su juo pasidalijo dėdė. „Įtraukė ir visą amžių užsiimu. Turiu ir nuolatinius klientus, tad turguje stovėti nereikia“, – pasidžiaugė L. Rinius, kurio giminėje esąs ne vienas bitininkas.
Patikrino, kaip greitai geba mobilizuoti pajėgas
„Visi susirinko per nustatytą laiką – vieną valandą. Taigi grėsmės atveju pagalbos sulauktume“, – teigė Kretingos rajono savivaldybės Civilinės saugos ir viešosios tvarkos skyriaus vedėja Rasmina Beniušienė, apibendrinusi trečiadienio popietę vykusias pratybas. Jų metu buvo tikrinama, kaip greitai geba mobilizuotis Lietuvos šaulių sąjungos ir Raudonojo Kryžiaus savanoriai. R. Beniušienė paaiškino, kad pratybos surengtos Lietuvos šaulių sąjungos Kretingos šaulių 305 kuopos bei Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Kretingos skyriaus iniciatyva. „Mes bendradarbiaujame su šiomis organizacijomis, tad esame pakviesti stebėti ir vertinti pratybų rezultatus“, – teigė R. Beniušienė. Pasak jos, pratybų vieta Kretingos Simono Daukanto progimnazija buvo pasirinkta neatsitiktinai – šis pastatas yra paskirtas kolektyvinei apsaugai ir jame, kilus ekstremaliai situacijai, kokiai nors grėsmei, teikiant pagalbą pabėgėliams, žmonės būtų laikinai apgyvendinti ilgesniam negu 24 val. laikotarpiui. Rytoj, rugsėjo 16 d., 11 val. Kretingos miesto stadione startuos Lietuvos senjorų 50+ mažojo futbolo „8x8“ pirmenybių B grupės baigiamasis turas. Be Kretingos senjorų komandos „Veteranas“, dėl pergalių kausis Panevėžio, Šiaulių, Kauno rajono, Jonavos bei Klaipėdos miesto futbolo veteranai. Pirmąsias dvi vietas užėmusios komandos kovos finaliniame ture dėl Lietuvos čempionų vardų, o pelniusios III–IV v. tęs kovas dėl Mažosios taurės, arba V-VIII v. Finalinis turas bus surengtas spalio 7 d. 11 val. Kaune, Nacionalinės futbolo akademijos aikštėje. Patekti į finalą turi galimybių ir Kretingos FK „Veteranas“, kuris po IV turo užima B grupės turnyrinės lentelės II poziciją. Kretingiškis Algis Einikis patenka tarp rezultatyviausiųjų – jis su 10 įmuštų įvarčių yra trečias. Futbolo aistruoliai kviečiami palaikyti Kretingos „Veteraną“, kuris 11 val. susitiks su grupės lyderiu Panevėžio FK „Ekrano senjorai“, 12 val. kretingiškių laukia susitikimas su Klaipėdos veteranais.
Ne per seniausiai Kretingoje įregistruota nauja nevyriausybinė organizacija – Kretingos rajono senjorų bendruomenė. Jai, šiuo metu vienijančiai apie keturias dešimtis žmonių, vadovauja Jovita Valužienė, buvusi Kretingos bendrijos „Bočiai“ pirmininkė.
Sukiuro renovuotos Darbėnų gimnazijos stogas
Nors Darbėnų gimnazija neseniai renovuota, tačiau jau prakiuręs stogas kelia rūpesčių mokyklos bendruomenei ir Kretingos rajono valdžiai. Visa bėda, kad už rangovų broką ir vėl teks sumokėti rajono mokesčių mokėtojams.
Piliakalniams prižiūrėti trūksta talkininkų
Pakelėse akį traukia sutvarkytos piliakalnių – mūsų protėvių gynybinių įtvirtinimų – kepurės. Kartenos, Imbarės, Įpilties ir Dauginčių piliakalniai prieš kelerius metus buvo sutvarkyti už ES paramos lėšas, tačiau jų priežiūra krito ant seniūnijų bei mokesčių mokėtojų pečių.
Stella Maris – Marija, Jūrų žvaigždė. Taip buvo pavadinta 1931 metais brolių Galdikų kunigo Jurgio (1883–1963) ir Lietuvos kariuomenės savanorio Valentino (1902–1966) lėšomis ir pastangomis Pašvenčių kaime, ant Šventosios upės kranto, pastatyta medinė koplyčia. Šventosios, Būtingės ir jų apylinkių katalikai gyvenamoje teritorijoje savo bažnyčios neturėjo, todėl jiems melstis tekdavo vykti į Palangą, Laukžemę ar Darbėnus. J. Galdikas gimė 1883 metais Kretingos apskrities Lazdininkų kaime, vidutinio ūkininko šeimoje, mokėsi Lazdininkų, Darbėnų pradžios mokyklose, Palangos progimnazijoje, kurią baigęs pasirinko dvasininko kelią, įstojęs į Kauno kunigų seminariją. Ją baigęs ir 1907 metais įšventintas kunigu, vėliau teologijos mokslus tęsė Šveicarijoje, Belgijoje ir Austrijoje. 1911 metais apgynė filosofijos daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą dirbo Šiaulių bažnyčios vikaru, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui paskirtas jos klebonu, čia įsteigė gimnaziją ir jai vadovavo. 1916 m. kaizerinės Vokietijos okupacinė valdžia jį kartu su grupe kitų Lietuvos kunigų ištrėmė į Vokietiją, kur jis praleido 2 metus. Grįžęs į Lietuvą, 1919 metais buvo paskirtas atkurtos Kražių progimnazijos, nuo 1924 metų tapusios „Žiburio“ gimnazija, kurioje ugdymo pagrindu buvo dora ir moralė, direktoriumi. 1927 metais perkeltas į Telšius tapo Telšių kapitulos kanauninku, 1927–1932 m. dirbo Telšių kunigų seminarijos dėstytoju ir inspektoriumi.
Alkos kalne įpiltiškiai atkūrė koplyčią
Šis sekmadienis, rugsėjo 17-oji, Įpilties kaimo žmonėms bus ypatinga diena: 13 val. Telšių vyskupas koadjutorius Kęstutis Kėvalas Šventojo Kryžiaus išaukštinimo dienos proga aukos Šv. Mišias ant Alkos kalno – koplyčioje, kurią bendruomenė savo rūpesčiu, darbu ir lėšomis atkūrė šią vasarą. Istorija – iš statytojo anūko lūpų Trečiadienio vidurdienį Alkos kalno papėdėje triūsė šio kaimo tautodailininkas Edvardas Stalmokas – jis kalė turėklus palei taką, vedantį į viršukalnę, koplyčios link. O ten senojo kryžiaus pamatus tvirtino 77-erių Ignas Alonderis, su žmona Stanislava prižiūrintis ir aplinkui išlikusias senąsias koplyčias. „Dar nebuvau gimęs, kai 1924 m. mano senelis Klemensas Alonderis ant kalno pastatė šią koplyčią. Anksčiau čia buvo jo žemė. Koplyčią statė vienas pats, statyba truko 5-6-erius metus. Nueidavo kilometrus, kol pasikišęs po pažastimi atsinešdavo po lentą. Kaskart ir įkopti į kalno viršūnę su sunkiu nešuliu tekdavo“, – koplyčios statybos istoriją, perduotą giminėje, pasakojo I. Alonderis. Spėjama, kad ant Alkos kalno yra buvusi pagoniška šventvietė, mat, Įpilties kaimas yra supamas trijjų piliakalnių. Sovietmečiu žmonės pagal išgales patys prižiūrėdavo koplyčią, joje vykdavo gegužinės pamaldos, žmonės krikštydavo vaikus. „Amžinatilsį Steponas Viršilas pakeitė palanges, kai dirbau kolūkio agronomu, buvome pasikvietę ir statybininkus“, – kaip kaimas rūpinosi koplyčia, prisiminė E. Stalmokas. Prieš 10-metį, jo, buvusio ilgamečio Darbėnų seniūno rūpesčiu, skiedromis buvo perklotas stogas ir atnaujintas bokštas. „Tačiau medinė koplyčia, atlaikiusi šimtmetį, visiškai smego į žemę. Nuo gero vėjo būtų ir išvirtusi, nes neturėjo pamatų – meistras Klemensas klojo medines sijas ant akmenų ir ant jų surentė sienas. Sijos supuvo, koplyčia besilaikė tik ant apdailos lentų“, – teigė E. Stalmokas.
Devynios puokštės – už meilę mokytojo darbui
„Kaip buvau išmokyta mokytojų seminarijoje, ant to paties laiptelio su mokiniu nestovėjau, vienu visada buvau aukščiau. Tos pačios klasės vaikų neskirsčiau į gabius ir negabius – dėmesio užteko visiems. Buvau pakankamai griežta, bet pedagogo darbą labai mylėjau“, – taip apie save kalbėjo 90-ąjį jubiliejų šį rugsėjį pasitikusi buvusi Rūdaičių mokyklos pradinių klasių mokytoja Angelė Razmienė.
Kolekcionieriaus vizijoje – šunų muziejus
„Jeigu palangiškis dailininkas Vytautas Kusas kolekcionuoja šunų skulptūrėles, tai kodėl negaliu to daryti ir aš?“ – šmaikštavo Medvalakio sodininkų bendrijoje gyvenantis Kazimieras Karpas, rodydamas daugybę įvairaus dydžio savo keturkojų.
Dviratininkams linkėjo labiau save saugoti kelyje
„Visą laiką važinėju vilkėdamas liemenę, o šįsyk užmiršau – ir įkliuvau“, – nuoširdžiai jaudinosi policijos pareigūnų Padvariuose sustabdytas dviratininkas 82 metų Algirdas Simonavičius iš Klibių. Tačiau šįsyk vietoj baudos jo laukė dovana – pareigūnai senoliui įteikė liemenę su šviesą atspindinčiais elementais ir palinkėjo labiau save saugoti kelyje. Suorganizuoti tokią prevencinę akciją pareigūnus paskatino žinia, jog šalies keliuose padaugėjo eismo įvykių, į kuriuos pateko dviračių vairuotojai.
Įgyvendino svajonę – pabuvojo šiauriausiame Europos taške
Laukinė tundros gamta, taiga, ramūs žvejų kaimeliai, kalnai ir vėjas, kriokliai ir krištolo skaidrumo upeliai, poliarinis sniegas, 5 tūkst. metų senumo raižiniai ant uolų, pažintis su vietos gyventojais samiais, maudynės Arkties vandenyne, lenktynės su šiaurės elniais – šiais bei daugybe kitų įspūdžių, išsirengę į svajonių kelionę ir išsikėlę tikslą dviračiais pasiekti šiauriausią Europos tašką Nordcap‘ą, save apdovanojo kretingiškiai Inga ir Gajus Jankauskai, šiuo metu gyvenantys Norvegijos sostinėje Osle.
„Dviračių klubas „Tolumos“ veikia! Tegu ir ne Kretingoje, tegu neakivaizdžiai, tačiau vis dar esame, – tvirtino žygių dviračiais entuziastai I. ir G. Jankauskai. – Šiuo metu varžybose nedalyvaujame, tiesiog rengiame keliones, pasivažinėjimus asmeniškai ar su kolegomis bei draugais. Būdami toli nuo Kretingos, laiką bei galimybes stengiamės išnaudoti, kad prisimintume neįgyvendintus planus. Dviračių maršrutų dairomės čia, Norvegijoje, ir, patyrėme, kad jie – ilgi, sunkūs, bet įspūdingi.“ Kad pasiektų Nordcap‘ą, dalį kelio dviratininkai įveikė automobiliu nuo Oslo iki Altos. Čia, persėdę ant dviračių, jie per Skaidi ir pasiekė kelionės tikslą. Grįždami atgal, maršrutą šiek tiek pakeitė ir dviračiu per 4 dienas įveikė 315 km iš 5 tūkst. 245 km viso kelionės maršruto. Be kelionės dviračiais bei automobiliu, žygeiviai per fiordus kėlėsi 5 keltais. „Maršrutą pakeitėme kelionei paįvairinti ir kad daugiau pamatytume“, – neslėpė dviratininkai. „Esu apkeliavusi visas Baltijos šalis, Skandinaviją. Vienintelis nepažintas kraštas man buvo Norvegija. Vis pagalvodavau, kaip būtų puiku šią šalį įtraukti į aplankytų šalių žemėlapį. Ir svajonė išsipildė, – džiaugėsi I. Jankauskienė. – Norvegijoje esu tik vienerius metus, bet spėjau nemažai pamatyti. Šalis – labai graži, bet dviratininkams ji negailestinga. Norvegijos šiaurė man atrodė tokia mistiška, šalta ir dar – taip toli! Iki tol buvau kirtusi poliarinio rato zoną Suomijoje ir Švedijoje, bet mintis apie Nordcap‘ą neleido nusiraminti, kaip nebaigta skaityti knyga...“
|