|
(1050) 2016-05-20Eurovizijos užkulisiai – kraštiečio akimis
Darbas minučių ir net sekundžių tikslumu – tokių taisyklių privalėjo laikytis kūlupėniškis 29-erių Laurynas Butkevičius, patekęs į Eurovizijos užkulisius. Profesionaliam fotografui, kurio karjera – trumpa ir greita, atsirasti tarp 1,5 tūkst. žurnalistų iš viso pasaulio ir tik 30 fotografų buvo didelis įvykis, vaikino nuomone, turėsiantis įtakos ir jo pasiekimams ateityje. Į Euroviziją L. Butkevičių, fotografijos pasaulyje labiau žinomą kaip Labu pseudonimu dirbantį nuotraukų autorių, atvedė visa virtinė įvykių, nulėmusių Lietuvos ir radijo televizijos pasiūlymą Laurynui bei jo kolegei klaipėdietei Eglei Sabaliauskaitei padirbėti šiame galingame muzikiniame renginyje. „Esu baigęs inžinerinius mokslus ir kurį laiką dirbau inžinieriumi. Jaučiau – tai ne man. Nepatiko man tas darbas. Visada norėjosi judesio, o ir fotografija domėjausi jau senokai. Iš pradžių trūko drąsos kažką keisti, bet vieną dieną ryžausi ir nusipirkau fotoaparatą. Padėjo ir skatino tėvai (kūlupėniškiai Stasė ir Stasys Butkevičiai – aut. past.), tad štai jau dveji metai, kai galiu save vadinti profesionaliu fotografu“, – kelio į profesionaliąją fotografiją pradžią prisiminė vaikinas. Pirmoji jį pastebėjo renginių organizatorė Žiginta Morazienė – pamačiusi Lauryno darbus, pasiūlė fotografuoti renginius. Prieš pusmetį jam pavyko susidraugauti su klaipėdiečiais, „Pilies Jazz“ festivalio rengėjais bei jų vadove Inga Grubliauskiene – ji vėlgi pakvietė prisidėti prie fotografų, kuriems buvo patikėta įamžinti festivalį. „Su jais kartu dirbusi fotografė Eglė Sabaliauskaitė būtent ir įžvelgė, kad galiu dirbti, ir pakvietė į savo komandą. Turint mintyje, kad tarp fotografų yra labai didelė konkurencija, niekas niekuo nenori dalintis, šis kvietimas man buvo labai svarbus. Eglė išmokė daugybės subtilybių, per darbą tapome kolegomis“, – apie trumpą, dvejus metus tetrunkančią, bet greitą karjerą kalbėjo fotografas.
Ar bėra Lietuvoje švarios politikos?
Stiklą išveš dažniau
Kretingos rajono gyventojai domėjosi, ar nederėtų vasaros metu stiklui skirtus konteinerius išgabenti dažniau. „Peržvelgiau grafikus ir nustebau, kad stiklas išvežamas tik kas du mėnesius, o per visą vasarą vežama tik vieną kartą – rugpjūčio pabaigoje. Visi žinome, kad šiltuoju metų laiku vartojimas suintensyvėja, todėl būtų protinga stiklą surinkti dažniau“, – pasiūlė į redakciją paskambinęs vyras. Su komunalines atliekas surenkančiais ir išvežančiais vairuotojais pasikonsultavusi „Kretingos komunalininko“ vadovė Renata Surblytė teigė, jog tik iki 10 proc. gyventojų, turinčių konteinerius stiklui, juos visiškai pripildo ar stiklo atliekų prikaupia daugiau. „Vis dėlto, atsižvelgę į gyventojų pageidavimus ir augantį sąmoningumą, suorganizuosime vieną papildomą vežimą. Jis įvyks birželio pabaigoje arba liepos pradžioje“, – kalbėjo R. Surblytė. Stiklo antrines žaliavas ir pakuotes Kretingos rajono gyvenvietėse „Kretingos komunalininkas“ šiais metais išvežė vasario ir gegužės pradžioje, taip pat numatyti reisai rugpjūtį ir lapkritį: Raguviškiuose, Dupulčiuose, Kartenoje, Slučkuose, Jokūbave, Padvariuose, Kūlupėnuose ir Juodupėnuose – rugpjūčio 24 d. ir lapkričio 16 d., o Darbėnuose, Kurmaičiuose, Tūbausiuose, Rūdaičiuose, Kretingsodyje ir Vydmantuose – rugpjūčio 25 d. ir lapkričio 17 d.
„P. n.“ informacija
Keičiantis visuomenei ir mokyklai ieškoma įvairių būdų, mokymosi formų, kad būtų ugdoma savarankiška, smalsi, kūrybiškai bei kritiškai mąstanti asmenybė. Meistriškumo pamokos, kurios vyksta netradicinėje aplinkoje, – viena iš galimybių ugdyti svarbiausias mokinių kompetencijas. Rūpinasi ir stiprina mokymo bazę
Šiomis dienomis Vydmantų gimnazijoje pradėti mini futbolo aikštės įrengimo darbai: dangą aikštei pagal projektą „Užauginkime Ronaldo Lietuvai“ Lietuvos futbolo federacija dovanojo dangą, o aikštei įrengti rajono Savivaldybės rūpesčiu skirti apie 9 tūkst. Eur. Už šiuos pinigus bus išgrįstas pagrindas, aikštė aptverta ir apšviesta.
Į Lietuvą Europos kultūra atkeliavo per dvarus
Užvakar, gegužės 18-ąją, Kretingos muziejus lūžo nuo svečių gausos – iš čia po Lietuvą pasklido ligi rudens besitęsiantis Lietuvos muziejų asociacijos inicijuotas kultūros paveldo, meno ir švietimo skaidos penkmečio projektas „Lietuvos muziejų kelias“, skirtas artėjančiam Lietuvos valstybės atkūrimo 100 metų jubiliejui. Miestelių pradžia – dvaruose Kretingos muziejuje surengtoje spaudos konferencijoje pristatydamas jau trečius metus rengiamą „Lietuvos muziejų kelio“ projektą, Lietuvos muziejų asociacijos vadovas Raimundas Balza akcentavo, jog šiemet bus plėtojama tema „Dvarų kultūros atspindžiai“. „Ši tema leidžia labiau atskleisti ir muziejuose saugomas vertybes, o taip pat į dvarus bei aplink juos esančius parkus pažvelgti kaip į savitą Europos kultūros formą“, – šiųmetinių renginių šalies muziejuose svarbą pabrėžė R. Balza. Jį papildė kultūros viceministras Romas Jarockis, pastebėjęs, kad dvarų paveldas – viena labiausiai dėl nacionalizacijos bei karo nukentėjusių tautos paveldo sričių – Lietuvoje dauguma dvarų išnykę. „Šiandieną tik nedaugelyje dvarų beišlikę rūmai su autentiškais baldais, paveikslais, jį puošusiais daiktais, viena iš išimčių – Kretingos dvaras. Todėl norėtųsi, kad ir kitų miestų bei miestelių žmonės domėtųsi, kokie buvo jų dvarai, kas juose gyveno. Juk visų miestelių pradininkai yra dvarai ir jų šeimininkai, – būtent per dvarus į Lietuvą ir atkeliavo Europos kultūra“, – kalbėjo R. Jarockis. Vaiva Lankelienė, tarptautinės muziejų tarybos Lietuvos skyriaus valdybos narė, pabrėžė, jog muziejus – tai ne tik eksponatų kolekcijos, bet ir miestų bei miestelių bendruomenės, kraštovaizdis. „Todėl linkiu muziejininkams įkvėpimo, kūrybiškumo bei bendruomeniškumo, kuo įdomiau pristatant savojo krašto paveldą“, – kalbėjo ji.
Boksininkų medaliai
Panevėžyje įvykusiame Lietuvos jaunučių berniukų ir mergaičių bokso čempionate Kretingos sporto mokyklai atstovavo 4 sportininkai, tarp kurių – ir Rugilė Puplauskaitė (48 kg), kuriai šios varžybos buvo pirmosios ir sėkmingos – boksininkė iškovojo aukso medalį. Gerų rezultatų pasiekė ir kiti Kretingos SM auklėtiniai: Edvinas Griguola (56 kg) – I v., Valdas Jašinskas (56 kg) – II v. ir Viktoras Jašinskas (per 76 kg) – III v. Boksininkų treneris – Aivaras Balsys.
„P. n.“ informacija
Didiesiems dančiasnapiams dovanojo namus
Kraštietis Romualdas Beniušis, kurį mūsų žmonės geriausiai pažįsta iš publikacijų apie istorinę krašto praeitį, šią savaitę iš Vilniaus atgabeno du specialiai pagamintus inkilus ir juos padovanojo Kretingos muziejui. Naujieji namai skirti į Lietuvos raudonąją knygą įrašytiems didiesiems dančiasnapiams.
Tris dienas trunkantis stebuklas
Skleidžiantis pirmiesiems pavasario žiedams ir atgimstant gamtai, Kretingos rajono kultūros centre aštuonioliktą kartą suskambėjo jūros ošimą primenančios fanfaros, pakilo tradicinė renginio vėliava ir beveik pusšimtis atžalyniečių paskelbė apie tarptautinio jaunimo teatrų festivalio-kūrybinės laboratorijos „Atžalyno scena 2016“ pradžią. Tris dienas gausus būrys teatralų pasklido po mūsų žalią miestą, jo gyventojams dovanojo savo kurtus spektaklius, bendravo vieni su kitais lietuvių, rusų, latvių, anglų bei flamandų kalbomis, dalinosi geromis emocijomis ir šiluma.
Užgimusi lageryje, brandinta per visą gyvenimą
„Kai jaunos kaimynės, pamačiusios, kaip einam susikibę už rankų, ar pasikeliu nuo sofos, kur ilsinau galvą ant vyro kelių, pasako, kad ir jos taip darys, sulaukusios senatvės, aš jas raginu – darykit dabar, nelaukit, kol pasensit, iš pat pradžių būkit abudu kaip viena. Tarpusavy reikia pasiginčyti, bet nesipykti, o jei taip atsitiko, tuojau pat ir susitaikyti“, – kalbėjo 87-erių kretingiškė Stanislava Viskontienė, su savo dabar 89-erių vyru Bronislavu susipažinę Intos lageryje, o šiemet per Jonines švęsiantys darnaus santuokinio gyvenimo 60-metį. Valgė iš vienos lėkštės Abu šviesaus proto, kaip sakė, „prilaikantys“ humorą, kuris nuspalvina jų kasdienybę ir neleidžia įsiplieksti buitiniams konfliktams, sutuoktiniai nugrimzdo praeitin į atšiaurų Rusijos lagerių miestą Intą. Bendrą gyvenimą jiedu pradėję viename iš Intos rūsių, kur vietos buvę tik lovai ir mažai krosnelei. Valgę iš vienos lėkštės, gėrę iš vieno puodelio. „Ir vaikams gimus, iš įpročio mudu dar ilgai valgydavom iš tos pačios lėkštės“, – neslėpė sutuoktiniai. Intoj gulaguose tiesė kelius, kasė griovius, kirto mišką. Mieste buvo 5 vyrų lageriai ir 1 – moterų, kiekviename iš jų įkalinta po 5 tūkstančius kalinių. Ligi 1949-ųjų, kai ištrėmė Stanislavą, o Bronislovą – metais anksčiau, ten jau stovėjo rąstinių namų miestas, kurį buvo pastatę ankstesni belaisviai. Aplinkui miestą buvo išmėtyta ir daugiau lagerių. „Viename 15–20 kv. m ploto kambaryje gyvenom po 30 žmonių – miegodavom po 5–6 ant dviaukščių gultų palei sienas, apsisukti nelikdavo vietos. Ant kito šono naktimis visi versdavomės tuo pačiu metu. Kai išeidavom iš trobelės, pro vamzdį kildavo baltas garas – prikvėpuotas šiltas oras mums priminė tėviškės namus“, – pasakojo S. Viskontienė. Bronislovas papildė žmoną: „Skaudu būdavo išgirsti muziką – jaunystė gi, kojos kilnojasi, širdis daužosi, o tu – uždarytas, sargybinis su šautuvu varo į darbus“.
Prisiminimai gula į laiškus rašytojui
Kaune gyvenančiam rašytojui, knygos „Tremties vaikai“ autoriui Stanislovui Abromavičiui, nusprendusiam knygose įamžinti tautos kančias tremtyje, plaukia ir Palangoje gyvenančio tremtinio Petro Neverausko laiškai. Juose surašyti išgyvenimai, kuriuos jo šeima bei kiti tautiečiai patyrė būdami toli nuo Tėvynės.
Antano Mončio susirašinėjimai atgijo knygoje
Šį šeštadienį, gegužės 21-ąją, 19 val. Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje bus pristatyta naujai išleista dokumentinė knyga „Per toli gyvenu. Antano Mončio susirašinėjimai“.
|