Šeimos vienybė įspausta šokio žingsniuose

Nuo ryto iki vakaro šokių salėje skambantys sambos ar valso garsai, vaikų juokas, į parketą kaukšintys bateliai. Tokia šokių mokytojo Alfonso Mačėno, kurio keliu seka ir dukterys – 25-erių Eglė Endrijaitienė bei 23-ejų Sigita Mačėnaitė – kasdienybė.

Sportinių šokių žingsniai, ritmika bei nuotaika žavi ne tik šokių mokytoją Alfonsą Mačėną, bet ir jo dukras – Eglę Endrijaitienę (kairėje) ir Sigitą Mačėnaitę.

Pranciškonų gimnazijos šokių salėje, kur dienos metu Lotynų Amerikos ir standartinių šokių žingsnelius perprasti bando vyresniųjų klasių mokiniai, o po pamokų į šokių repeticijas atskuba A. Mačėno šokių studijos „Ritmas“ auklėtiniai, susitikimo metu mielai kelis sukinius demonstruoja visa šeimyna. Anot E. Endrijaitienės ir S. Mačėnaitės, nors buvo akimirkų, kai tekdavo ir ašarą nubraukti, ir girdėti apie sportinius šokius nieko nesinorėjo, širdis vis viena vedė šia kryptimi – tėvo įspaustomis pėdomis.

Sužavėjo šokių judesiai

„Niekada negalvojau, kad būsiu mokytojas – juk nuo mažens svajojau tapti jūrininku. Mokykloje buvau aktyvus saviveiklininkas – grojau orkestre, žaidžiau krepšinį, turėjau savo sporto grupę, lankiau tautinius šokius. Čia mokytoja mane ir pastebėjo, paskatino šokti. Stoti į konservatoriją iškart nedrįsau – buvau savamokslis – todėl pasirinkau Telšių kultūros mokyklą. Pusę metų čia mokiau tautinių šokių, kurių paslaptis jau buvau perpratęs“, - prisiminė A. Mačėnas.

Šokių kelio vyras neapleido – įstojo į Klaipėdos konservatorijos Menų fakultetą. Po bendro dvejų metų choreografijos kurso A. Mačėnas pasirinko sportinių šokių kryptį.

„Neabejojau savo pasirinkimu ir niekada nesigailėjau. Tai man buvo iššūkis, tačiau labai traukė sportinių šokių kūno judesiai, ritmas“, - tvirtino mokytojas.

Baigęs studijas A. Mačėnas mokslus tęsė savarankiškai – nagrinėjo šokių video medžiagas, konsultavosi su šios srities profesionalais – įgijo nemažai žinių. Anot jo, šokiai – tai sritis, kur mokytis gali visą gyvenimą.

„Gerai pamenu juostinį magnetofoną. Atrodo, nedaug laiko prabėgo, bet juk dabar nieko panašaus nebeišvysi. Viskas labai greitai keičiasi. Jei nenori atsilikti nuo mados, privalai sekti muzikos hitus, naujas šokių taisykles“, - teigė vyras.

Mokytoju A. Mačėnas pradėjo dirbti 1990 metais Pranciškonų gimnazijoje, kur dirba ir dabar. Turbūt nuo to laiko atsirastų keli šimtai buvusių ir esamų jo mokinių, kuriems vadovas išugdė meilę sportiniams šokiams.

„Gaila, kad metams bėgant mokiniai po truputį nubyra – lieka tik patys ištvermingiausi, labiausiai sportinius šokius pamilę jaunuoliai. Savo pasekėjų – tų, kurie net ir baigę mokyklą nepaliko sportinių šokių, – galiu suskaičiuoti vienuolika“, - tvirtino A. Mačėnas.

Mokytojo teigimu, pats maloniausias dalykas jam yra auklėtinių laimėjimai, pasiekti rezultatai – tai ir jo, ir mokinių darbo įvertinimas. Sudėtingiausia, pedagogo tvirtinimu, - išugdyti pačius mažiausius, kurie dar neturi jokių šokio įgūdžių. „Tačiau skaudžiausia, kai tėvams sakai, kad jų vaikas talentingas, o jie to nesupranta, žodžiuose įžvelgia komerciją. Gaila, kad daug gabių vaikų pasirenka kitą kelią“, - apgailestavo jis.

Tiek sportinių šokių šokėjui, tiek jų mokytojui, anot A. Mačėno, svarbu turėti šokio viziją, net širdimi jausti judesius, kuriais perteikiama šokio idėja.

Tėvas – pavyzdys

A. Mačėno dukterys sportinių šokių pasaulį pažino vaikystėje – Eglė nuo penkerių, o Sigita – šešerių metų.

Tėvas ir dukterys – šokio judesy

„Visada norėjau būti tokia, kaip tėvas, sekti jo pėdomis, todėl ir ėjau šokti. Vis dėlto pirmosios repeticijos neapsiėjo be ašarų. Buvo baisu – aplinkui daug vaikų, o prie tokio jų būrio nebuvau pratusi, kadangi nelankiau darželio“, - prisiminė E. Endrijaitienė.

Moteris sportinių šokių užsiėmimus lankė iki 17 metų, o vėliau, kaip ir svajojo, ėjo tuo pačiu keliu kaip ir tėtis – įstojo į choreografiją. Aplinkinių moteris buvo raginama jėgas išbandyti ir „Žuvėdroje“.

„Galvoju: reikia pabandyti sudalyvauti atrankoje. Tačiau, kur tau – visi šokėjai man – iki pečių. Dar mokykloje šokdama turėjau rinktis vyresnius partnerius, nes mano amžiaus vaikinai man buvo per žemo ūgio. Be to, tuo metu jau turėjau draugą, o šokiai „Žuvėdroje“ ir šeima – nesuderinamas dalykas“, - tvirtino E. Endrijaitienė.

Tėvo įkvėptos meilės šokiui moteris neužmiršo. Ji ją lydi kasdien – kartu su tėčiu dukra dirba šokių mokytoja Pranciškonų gimnazijoje, veda individualias treniruotes, kartu treniruoja „Ritmo“ auklėtinius – taip, anot jos, lengviau pasiekti geresnių rezultatų.

E. Endrijaitienės teigimu, ateityje su šokiais susijusios veiklos ji norėtų imtis dar daugiau, o dabar didžiąją laiko dalį skiria sūnui.

Nuo šokio niekur nepabėgsi

S. Mačėnaitė, priešingai nei jos sesuo, nuo mažens priešinosi sportiniams šokiams.

„Mane papirko tik tai, kad tėvai pažadėjo nupirkti timpas. Taip nuėjau į pirmąsias repeticijas, nors labai nenorėjau“, - prisiminė mergina, teigusi, kad jos nuolatos reikdavo prašyti, maldauti, kad dalyvautų konkursuose.

Taigi baigusi mokyklą jaunėlė nenusileido ir pareiškė savotišką protestą šeimai– pasirinko studijuoti jūros aplinkos inžineriją.

„Tačiau, kad ir kaip norėjau, nuo šokių nepabėgau – širdis vis viena atvedė prie jų. Mokau sportinių šokių žingsnelių darželinukus, taip pat jau penkerius metus šoku „Žuvėdroje“ – tai mano pomėgis. Šokiai visada galės būti atsarginis variantas, o ateitį bandysiu sieti su įgyta specialybe. Manau, kad šokiams laiko visada atrasiu“, - tvirtino mergina.

Šokdama „Žuvėdroje“ S. Mačėnaitė tapo Pasaulio ir dukart Europos čempione.

Treniruočių režimas šiame šokių kolektyve – itin įtemptas ir sudėtingas. Prieš čempionatus treniruotės vyksta dukart per dieną – dažnai net paskaitoms nebelieka laiko.

„Kita vertus, jei prakaitas per nosį nevarvės, ir rezultato neturėsi. Tik per darbą ir pastangas galima kažką pasiekti. Žinoma, būna akimirkų, kai norisi viską mesti, tačiau, kai pamatai atsistojusius tau plojančius žmones – visas vargas atsiperka, vėl kimbi į darbus su naujomis jėgomis, pamiršdamas nuovargį. Pliusų yra daugiau negu minusų. Man tai – malonumas, o ne darbas“, - tvirtino S. Mačėnaitė.

Laikytis dietų, kontroliuoti maisto racioną, anot merginos, nereikia – svoris krenta savaime nuo didelio fizinio krūvio. Prieš čempionatus šokėjos ne dėl figūros, o dėl savo pačių sveikatos, tam, kad gautų daugiau energijos, maitinasi maistu, turinčiu baltymų, vitaminų – pavyzdžiui, varške, burokėlių ar morkų sultimis.

„Žuvėdroje“ S. Mačėnaitė gyvena Lotynų Amerikos ritmais ir tvirtina jau pasiilgusi standartinių šokių žingsnelių.

Šokių mados keičiasi

Seserys pamena, kad vaikystėje, lankant sportinių šokių pamokas, taip pat reikėjo laikytis tam tikro režimo. Konkursai vykdavo beveik kiekvieną savaitgalį, todėl prieš juos, kad pakaktų poilsio, tekdavo atsisakyti draugų gimtadienių.

Šokių apranga – suknelės, bateliai – reikalauja nemažai išlaidų, tačiau, anot E. Endrijaitienės ir S. Mačėnaitės, viską reikia įsigyti su saiku.

„Yra tėvų, kurie taip pasineria į sportinių šokių pasaulį, kad savo vaikus veda pas kelis trenerius, išlaidauja suknelėms, kostiumams. Mus treniravo tik tėvas – ir to pakako. Ir suknelių per savo šokimo laiką mokykloje galėčiau suskaičiuoti vos apie 10 – tai tikrai nėra daug“, - teigė E. Endrijaitienė.

Šokių mados, anot Mačėnų šeimos, keičiasi labai greitai. Suknelių stilių diktuoja madų šou. Be 1 tūkst. litų šokių suknelės, A. Mačėno teigimu, nenusipirksi, o ir kiekvienas modelis – individualus. Siuvėja – tai lyg asmeninė dizainerė, žinanti, kas kiekvienam labiausiai tiktų, ką reikėtų paslėpti, o ką – paryškinti. Mokama ne tik už darbą, bet ir už idėją.

Konkurso taisyklėse dabar skiriami ir tam tikri apribojimai amžiaus grupėms. Pavyzdžiui, mergaitės iki 12 metų negali naudoti kosmetikos, turi atrodyti kuo paprasčiau, natūraliau, suknelė turi būti vienos spalvos.

„Anksčiau tokių apribojimų nebūdavo. Į aikštelę iš pažiūros išeidavo mažas žmogutis, o atrodydavo lyg suaugęs“, - pasikeitusiais konkurso nuostatais, kurie padeda sutaupyti ir pinigų, džiaugėsi E. Endrijaitienė.

Inesa RINKEVIČIŪTĖ Korespondentė-mokinė

• Rašyti komentarą (3)