Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

„Jis man ir vaikystėje atrodė ne šio pasaulio žmogus“,- sakė Budrių kultūros skyriaus vedėja Janina Lukauskienė, laisvą minutę panyranti į kraštiečio Tado Simučio dienoraščius, jo kruopščiai rašytus dar prieš šimtą metų. Šalia Budrių esančiame Šmilkščių kaime 1889 metais gimęs, čia užaugęs, vėliau – Kartenos valsčiaus viršaičiu buvęs T. Simutis kaimo žmones traukė išmintimi, bet kartu vertė stebėtis didesne meile knygoms, o ne turtams.

Budrių kultūros skyriaus vedėja Janina Lukauskienė, skaitydama Tado Simučio dienoraščius, atranda, ir kaip jis savarankiškai mokėsi rašto, ir kaip tiksliai fiksavo Šmilkščių kaimo gyvenimo įvykius.

„Kai kilo gaisras, Tadas Simutis skubėjo gelbėti savo knygų, o ne kito turto. Knygas jis labai brangino: 1918 metais Tado Simučio iniciatyva buvo atidaryta parapijinė biblioteka, o pusė jos knygų – 300 – buvo jo paties padovanotos. Ir vėliau turtinga Tado Simučio asmeninė biblioteka traukė kaimo šviesuolius – mokytojai eidavo į jo namus pasiskolinti knygų“,- pasakojo J. Lukauskienė.

Žvelgiant į T.Simučio gyvenimą sunku patikėti: skaityti raštą jis išmokęs pats, kai 1898 metais knygų kontrabandininkas Varnelis atnešė knygų iš Kartenos – jas pirkusi T. Simučio sesuo. Dienoraštyje prisipažįsta, kad jau po metų ir jis pats nusipirkęs knygelių už 2 grivinas, o vėliau knygų ir periodinių spaudinių kolekcija nuolat augusi.

Svarbiau už darbus – bendravimas

T.Simučio išsimokslinimas – viso labo 1904-1905 metų žiema, praleista Kartenos mokyklos suole, tačiau pomėgis skaityti knygas, viskuo domėtis, leido jam pelnyti kaimo erudito vardą. Tiesa, pamena J. Lukauskienė, paprasti kaimo žmonės jo taip nemokėjo įvardinti – vadindavo tiesiog keistuoliu, kuris, pasisamdęs darbininkus, visai neskubėdavo kuo greičiau nudirbti ūkio darbų, nes daug svarbiau būdavo su jais pasidalinti istorijomis, pasakojimais, pabendrauti, atsisėdus ant kokio kelmelio.

„Todėl visi pas jį trokšdavo būti samdiniais – per daug nenuvargdavo, o vis vien atlyginimą gaudavo už dieną. Atsimenu, kaip jis, būdamas lėto būdo, kalbėdavo ir aukštaičiuodamas nutęsdavo „Titeeeeip“,- linksmai pasakojo J.Lukauskienė.

Užtat greitesnė ir energingesnė už mąslaus būdo vyrą buvusi jo darbštuolė žmona – Magdalena Kundrotaitė, su kuria susituokė 1932 metų vasarį ir susilaukė trijų vaikų: Danieliaus Antano, Prano ir Veronikos Liucijos.

Tado Simučio šeima – žmona Magdalena ir vaikai: Veronika Liucija, Pranas bei Danielius Antanas (dešinėje)

Šeima vertėsi ūkininkaudama, kai T.Simutis grįžo iš kalėjimo, kuriame jam teko prabūti 1923-1926 metais. „Tadas Simutis 1921-1923 metais buvo Kartenos valsčiaus viršaitis ir jis buvo nuteistas, kiek tėvas man pasakojo, už kažkokius dalykus, susijusius su raštvedyba, dokumentais. Lyg ir kažkam ne taip žemę padalino. Tuomet pakliūti į kalėjimą buvo lengva, tad Tadas Simutis visada vietinių žmonių buvo laikomas garbingu žmogumi“,- pasakojo J. Lukauskienė.

Jos žodžius patvirtina ir tokios T.Simučio biografijos detalės: 1906 metais T. Simutis buvo už tris kaimus atsakingas „policeiskis“, kaip jis pats įvardija dienoraštyje, 1908 metais tapo blaivybės draugijos nariu.

Išradimų aistra

Būtent T.Simučio sūnus J. Lukauskienei ir davė paskaityti savo tėvo dienoraščius, rašytus nuo 1908 iki 1938 metų. Moteris rūpinasi T. Simučio šeimos kapaviete, juolab, kad T. Simutis buvo jos šviesaus atminimo tėvo Prano Algirdo Beinoro krikštatėvis.

T.Simučio dionoraščiais išmarginta didelė krūva sąsiuvinių. Įdomu tai, kad pirmosios jo rašytos knygelės buvo paties pasigamintos iš lakštų popieriaus, kuris iš tiesų buvo skirtas prekėms suvynioti parduotuvėje ir kuris, pirkinius parsinešus namo, atlikdavo kaip nereikalingas. Ant tokio popieriaus T.Simutis pieštuku rašė ir pirmąsias raides, stengdamasis jas nukopijuoti nuo knygų.

„Dienoraščiuose – pasakojimai apie kaimą, sėją, valgius, įvykius - paminėta, kas gimė, kada kas Amerikon patraukė, kokie orai kada buvę,- pasakojo J.Lukauskienė. – Skaitydama dienoraščius tarsi nusikeliu į praeitį, į savo gimtuosius Šmilkščius, prieš akis išnyra kaimo gyvenimas, žmonių būdas, tradicijos. Šie dienoraščiai – didelis lobynas“.

J.Lukauskienė tikisi, kad visą dienoraščiuose esančią istorinę ir etnografinę medžiagą pavyks susisteminti. Tuomet ja galėtų pasinaudoti kultūros ir švietimo darbuotojai, mokiniai.

Galbūt jie patirtų tokį atradimo džiaugsmą, kuriuo degė ir pats T.Simutis, rašydamas dienoraščius. „Kartais atrodo, kad Tadas Simutis norėjo būti tarsi išradėju, nes dienoraščių lapai išmarginti įvairiais brėžiniais, skaičiavimais. Pavyzdžiui, apskaičiavo, kiek žmogus žingsnių nueina per 50 metų, kokiu būdu lengviau rąstą pakelti, kaip sukasi dviračio ratas, kaip įkalnės aukštį apskaičiuoti – kam viso to reikia? Peršasi tik viena mintis: galbūt jis siekė kažkokio atradimo?“,- svarstė J.Lukauskienė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas