Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Rašo tyliai ir tylumoje

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Smiltys
  • 2007-01-12

Kumpikuose gyvenantis Juozas Baužys kartas nuo karto apsilanko “Smiltyse”. Jo plunksnai paklūsta praeities prisiminimai, gamtos reiškiniai, įvairūs nutikimai, kuriuos Juozas Baužys vis guldo į storus sąsiuvinius ir pats juos vadina juodraščiais. Dar vienas juodraštis - Juozo Baužio galvoje vis besidėliojančios mintys, kurios kuriančio ir rašančio žmogaus per darbo dieną neapleidžia nė minutei. Atėjus nakčiai, Juozas Baužys žino - sės prie stalo. Kad galėtų rašyti tyliai ir tylumoje.

Kumpikų kaime gyvenančio Juozo Baužio plunksnai paklūsta gyvenimiška proza. O štai su eilėraščiais, kaip sako pats kūrėjas, - prasti reikalai. Per visą gyvenimą jų tik du ir tesukūręs.
Polinkis rašyti – nuo vaikystės

Juozas Baužys gerai atsimena: pirmasis jo rašinys buvo išspausdintas 1953 m. Salantuose leidžiamame laikraštyje “Stalino vėliava”. Tuomet jis su klasiokais sukūrė ir parengė vaidinimą, apie kurį parašytą straipsnelį ir nusiuntė į laikraščio redakciją.

Sovietiniais laikais Juozas Baužys vėlgi į laikraščius, žurnalus rašydavęs įvairiausiomis progomis, tačiau dažniausiai – kritiką, dėl ko ant jo labai pykdavę įvairaus rango viršininkai. Vėliau kurį laiką Juozas Baužys neberašė. Atsigavo, sulaukęs laisvo žodžio – Nepriklausomybės laikų.

Juozas Baužys prisipažino, jog rašymas jam – kaip narkotikai. Be to jis tiesiog negalėtų gyventi. Visa, ką parašęs, jis saugo. Ir džiaugiasi tuo, jog vienas iš anūkų paprašė senelio nesunaikinti savo rašinių.

“Turiu vieną “ydą” - visa, ką parašau, turi būti kur nors išspausdinta. Sau ir sąsiuviniui nerašau nieko”, - pasakojo Juozas Baužys.

Jis nuolat bendradarbiavo ir tebebendradarbiauja su periodiniais leidiniais. Šiuo metu jis savo rašinius pateikia ne tik “Pajūrio naujienų” skaitytojų “teismui”, bet siunčia publikacijas ir į “Šeimininkę”, “Ūkininko patarėją”, ėjusį žurnalą “Atleisk”, kitus laikraščius.

Juozas Baužys tai, ką rašys, sugalvoja dieną, dirbdamas įvairius ūkio darbus. Vėliau viską surašo į juodraštį, po to – perrašo. Potraukį rašyti Juozas Baužys jautęs nuo vaikystės, o ir lietuvių kalbos bei istorijos mokytojai jį girdavę ir gerus pažymius rašydavę. O štai su matematika – liūdnesni reikalai buvę: daugiau trejeto, kaip prisipažino pats pašnekovas, už šią discipliną nėra gavęs.

“Tačiau iš kur manyje toks potraukis rašyti – nepasakyčiau, nes nei tėvas, nei motina nebuvo linkę kūrybai. Tik senelis, kurio jau gyvo nebepamenu ir apie kurį tik pasakojimus begirdėjau, buvęs išmoningas įvairiausių nutikimų, išgalvojimų, padavimų pasakotojas, kurį žinojo visas kaimas ir kurio pasiklausyti žmonės rinkdavęsi ilgais žiemos vakarais”, - kalbėjo Juozas Baužys.

Visi pasakojimai – iš gyvenimo

Rašydamas Juozas Baužys neleidžia nieko išsigalvoti: visa, ką rašo, yra iš gyvenimo.

O to gyvenimo greit septyniasdešimtmetį švęsiančiam kūrėjui buvę daug. Žmogus patyrė ir vargo, ir džiaugsmo. Augo su seseria, vienas kitą ramstė, nes motina buvusi beveik akla, ligota. Nors motina savo taką ir matė, be vaikų pagalbos neapsiėjo. Vėliau – nelabai sėkmingos vedybos su pirmąja savo moterimi, neįgyvendinta svajonė būti jūreiviu – į jūreivystės mokyklą Juozas Baužys taip ir nebestojo. “Vis dėl motinos ašarų”, - sakė jis.

Ir tuo pačiu dėkoja likimui, kad beveik prieš tris dešimtmečius sutikęs gerą moterį – dabartinę žmoną Moniką, kuri kartu su Juozu užaugino savo ir jo vaikus.

Rašyti Juozui Baužiui apie tai, ką jis iš tiesų yra išgyvenęs ar matęs, ar iš kitų girdėjęs, padeda nepaprastai gera atmintis. Savo gyvenimą, kaip pasisakė pats kūrėjas, atsimenąs nuo labai ankstyvų metų. Atmintis išsaugojo ir daugybę pašalinių įvykių, vykusių čia pat, šalia: dirbant kolūkyje, ganant ir prižiūrint kolūkio karves, kertant mišką ir bendraujant su žmonėmis. Atidžiai stebėdamas gamtą, Juozas Baužys daugybę temų savo rašiniams pasiima iš jos. Tai – vėlgi tiesa, nes gamta nemeluoja tau, o tu negali meluoti jai.

“Išeinu grybauti – negrįžtu ilgiausiai. Tai kokį medį pamatau, tai paukštį. Stebiu juos, įsidėmiu, po to, žiūrėk, jau ką nors ir parašau. Myliu gamtą – buvau nusipirkęs medžioklinį šautuvą, tačiau dorai ir neiššoviau, medžiotoju nepatapau”, - apie pomėgį būti gamtoje kalbėjo rašinių apie gamtą autorius.

Juozas Baužys turi rimtų planų parašyti apie kolūkinės santvarkos ypatumus – ir tai, kas buvo gera, ir tai – kas bloga. Sakė atsimenąs kolūkio, kuriame dirbo, vadovus, žmones, tad papasakoti tikrai turįs ko. Tik svarsto: o kas gi apsiims išspausdinti ar išleisti leidinį. Pats nepajėgsiąs, nes knygą išleisti šiais laikais – brangu.

Gyvena knygų pasaulyje

Juozas Baužys labai mėgsta skaityti. Skaito periodiką, knygas. Iš pensijos, kai tik pasiekia knygyną, perka dvi-tris naujas knygas. “Žmona truputį pyksta, bet aš kitaip negaliu. Anksčiau mėgau keliauti, žvejoti, nemažai fotografuodavau. Dabar šių pomėgių tenka atsisakyti dėl amžiaus, tad pasineriu į knygų pasaulį”, - sakė Juozas Baužys.

Meilės romanų jis neskaitąs. Jo knygų lentynoje – istoriniai, autobiografiniai leidiniai apie žymius žmones, įdomesnį laikmetį.

Rašyti mėgstantis Juozas Baužys nepeikia klasikos: su malonumu skaito Juozą Baltušį, Ievą Simonaitytę, garbina Žemaitę, mėgsta Levą Tolstojų ir Maksimą Gorkį. Iš šiuolaikinių rašytojų Juozui Baužiui imponuoja Jurga Ivanauskaitė. O Vytautą Petkevičių vadina iš tiesų drąsiu rašytoju.

Turi Juozas Baužys ir kitokių “knygų”. Savo ir kitų autorių patikusius straipsnius jis iškerpa, susistemina ir riša į “knygas”. Jų, kaip rašinių sąsiuvinių, išlikusių jo vaikystės vadovėlių – palėpėje visa krūva. Juozas Baužys taip pat yra išsaugojęs visus gautus laiškus, sveikinimo atvirukus. Tai Juozui Baužiui padeda prisiminti įvykius, jų datas, o ir šiaip kartais, kaip pripažino pats pašnekovas, mintimis įdomu sugrįžti ten, kur ir pats kažkada buvai.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas