Bendro gyvenimo keliu – nepraradę gilaus tikėjimo

Susituokę, kaip patys sako, iš meilės, Kluonaliuose gyvenantys Onutė ir Juozapas Beniušiai atšventė savo auksinių vestuvių jubiliejų. Ta proga juos pasveikino ne tik keturi jau savo šeimas sukūrę sūnūs – Juozas, Rimvydas, Audrius ir Giedrius, bet ir rajono bei Žalgirio seniūnijos vadovai.

Auksinių vestuvių jubiliejaus proga iškilmių išvakarėse Onutę ir Juozapą Beniušius (stovi priekyje) atvyko pasveikinti rajono ir Žalgirio seniūnijos vadovai. Nuotraukoje (iš kairės) - rajono vicemeras Juozas Mažeika, Žalgirio seniūnas Povilas Šližius, svečius atlydėjęs sūnus Rimvydas ir Žalgirios seniūnijos socialinė darbuotoja Stasė Laurinavičienė.

“Susiženijom jauni – man buvo 21-eri, Juozui – 23 metai. Abu – ubagėliai, iš didelių šeimų: aš pati – iš aštuonių vaikų, vyras – iš vienuolikos. Nieko neturėjome, tad vargo buvo. Vyras dirbo daug, aš pati vis po namus sukausi. Tik kai ketvirtasis sūnus pradėjo eiti į antrą klasę, pradėjau dirbti ir aš. Nuolat norėjau būti tarp žmonių, padėti jiems, tad dirbau ligoninėje, kur tekdavę žmogui ir gerą žodį pasakyti, ir anais, sovietiniais, laikais žmogui mirus prie jo žvakelę uždegti”, - apie savo gyvenimą pasakojo Onutė Beniušienė.

Ji prisiminė, jog juos abu sutuokė Kretingos bažnyčios klebonas, dabar – jau miręs Janušaitis. Abu – O. ir J. Beniušiai – pripažino, jog visą gyvenimą jie buvo giliai tikintys, kas gelbėjo visose gyvenimo situacijose. “Tik mergaitės Dievas nedavė. Kartais net ir papykdavau. Užtat kai sūnus Rimvydas pirmasis padovanojo anūkę, buvom tokie laimingi”, - kalbėjo O. Beniušienė, šiuo metu turinti 5 anūkes ir 3 anūkus. Ir čia pat pridūrė, jog visi jos sūnūs – labai geri. O kai sūnūs geri – geros ir marčios. Todėl O.Beniušienė neįsivaizduoja tuščių savo namų: kai sūnus Rimvydas, kartu su tėvais tame pačiame name išgyvenęs 17 metų, išsikėlė gyventi į savo namus, jie su vyru jautėsi labai nelaimingi. Užtat dabar džiaugiasi tuo, kad su jais sutiko gyventi jaunėlio Giedriaus šeima.

Savo namų O. ir J. Beniušiai norėję nuo pat gyvenimo pradžios. Tačiau svajonei nebuvo lemta taip greitai išsipildyti, tad šeimai teko pagyventi ir Onutės tėviškėje Laumaliuose, ir Juozo – Būdvyčiuose.

O.Beniušienė pripažino, kad ji šeimoje visą gyvenimą pirmu smuiku grojusi ir kad jos vyras Juozapas vis tik ištesėjo dar besimeilinant ir besiperšant duotą pažadą – suteikti savo moteriai gerą gyvenimą. “Juozapas dirbo dieną naktį, nepaleisdamas iš rankų traktoriaus vairo. Visas uždirbtas kapeikėles iki paskutinės iškratydavęs – vis norėdavęs įrodyti, kad tą gerą gyvenimą tikrai man sukurs, kad tikrai norįs išpildyti duotą pažadą. Jeigu ir būdavo mūsų gyvenime sumaišties, tai aš pati ją sukeldavau, sugalvojusi vyrą pabarti. Bet pati tuojau pat taikydavausi ir atsiprašydavau”, - apie bendro gyvenimo niuansus kalbėjo šeimos moteris. O Juozapas, kuris jaunystėje Onutę nusižiūrėjęs dėl jos grožio, dėl jos mokėjimo bendrauti, pritarė, jog visiškai be barnių būtų buvę neįdomu gyventi.

O.Beniušienė savo auksinių vestuvių jubiliejaus išvakarėse sakė, jog jeigu reiktų grįžti atgal, ji keisti nieko nenorėtų. Ir savo jausmus, patirtus gyvenant su vyru Juozapu, ji, kiekvienam šeimos jubiliejui sukurianti vis naujas eiles, išliejo tokiais žodžiais:

“O kaip toli kelias nuvingiuotų, kuriuo kasdien kartu mes ėjome.

Turbūt Aukščiausiam turime dėkoti, kad mes vis dar nesustojome.

Tad leisk priglausti prie lūpų sukietėjusių nuo darbų sugrubusius pirštus,

Tavo rankos, triūso negailėjusios, - kiek daug padarė per ištisus metus.

Na ir kas, kad metų daug praėjo, - jau pasidabruoti ir sūnų plaukai,

Juk didi meilė mus visad lydėjo – tad mūsų pėdomis sekite ir jūs, vaikai”.

• Rašyti komentarą (0)