Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Į gimtąjį kaimą atviliojo teatro mūzą

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2013-04-12

Kretingos rajone kurmaitiškiai antrieji - po šimtametę teatro tradiciją puoselėjančių karteniškių – savo kaime turi suaugusiųjų teatro kolektyvą. Jį prieš trejus metus įkūrė režisūrą Klaipėdos universitete studijavęs kurmaitiškis Donatas Žilinskas.

Donato Žilinsko (kairėje) režisuotame spektaklyje „Ponaitis“ vaidino: (pirmoje eilėje) Antanas Krigelis, Domininkas Malajevas, Aušra Ruzgailaitė, Asta Pikturnaitė; (antroje eilėje) Pranas Pikturna, Ramunė Januškienė, Romualdas Pipiras, Rimanta Žilinskienė.

Pavadinimo vis dar neturintis Kurmaičių teatro kolektyvas žiūrovus jau nudžiugino dviem brandžiais pastatymais pagal lietuvių literatūros klasikų kūrybą: poetinė drama „Urtė“ buvo sukurta pagal Ievos Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimą“, o komedija „Ponaitis“ - pagal Augustino Griciaus humoreską.

Šiandien jau profesionalus režisierius D. Žilinskas su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais pasidalino mintimis apie tai, kaip teatro mūzą jam pavyko prisikviesti į savo gimtąjį kaimą.

- Po darbų pavargusiam šiuolaikiniam žmogui labiausiai trūksta poilsio, o atsiradusią laisvą valandėlę jis dažniausiai atiduoda televizijai, internetui, pramogoms. Kaimo žmogaus gyvenimas dar labai priklauso ir nuo gamtos diktuojamų darbų ciklo. Kaip jums pavyko surasti būsimų aktorių potencialą ir sudominti tuos žmones teatru?

- Kai esi kilęs iš šių vietų ir nuo mažens pažįsti žmones, pajauti, kurį iš jų gali prišnekinti ir uždegti. Niekam – nei sau, nei aktoriams - nekėliau didelių pretenzijų: man reikėjo sukurti diplominį darbą – pastatyti spektaklį. Tada ir gimė sumanymas tam pasitelkti savo kaimo žmones. Baigdamas režisūros studijas, aš jau dirbau Kretingos kultūros centro Kurmaičių skyriaus meno vadovu, tad dauguma mano būsimųjų aktorių jau buvo pažinę dainą ir šokį, o kai kurie - anksčiau išbandę ir mėgėjišką sceną.

Jaunatviškas entuziazmas skatino užsibrėžti aukštų tikslų, bet supranti, kad vienas to neįgyvendinsi. Susikūręs būsimo spektaklio viziją ir pasirinkęs kūrinį, pradėjau ieškoti žmonių, galinčių perteikti charakterius. Važinėjau po namus, kalbinau žmones – susibūriau komandą iš 17 žmonių, - vieni atkrito, kiti pasiliko.

Spektaklį reikėjo pastatyti per 4 mėnesius. Rezultatu likome patenkinti visi, o, be to, mano darbą gerai įvertino ir komisija – Klaipėdos universiteto Režisūros katedros vedėja Danutė Vaigauskaitė, darbo vadovai Velta ir Vytautas Anužiai bei scenos grandas Valentinas Masalskis.

- Po „Urtės“ premjeros nepaleidote aktorių ir „ant karštųjų“ ėmėtės kito spektaklio. Galima manyti, kad jau turite susikristalizavusį savojo teatro branduolį. Kokie tai žmonės?

- Kaimo saviveiklininkai nėra valstybinis teatras, kur žmonės dirba ir gauna algą. Scenai laisvą laiką, dažniausiai išplėštą iš kasdienių darbų, atiduoda tie žmonės, kurie iš tiesų myli muziką, šokį, teatrą. Tokių žmonių nėra ir negali būti daug. Mūsų teatro branduolį sudaro apie 10 mėgėjų, tai: Pranas Pikturna, Romualdas Pipiras, Antanas Jonaitis, Danguolė Slavinskienė, Ramutė Januškienė, Rimanta Žilinskienė, Neringa ir Evelina Jakumaitės, Asta ir Aušra Pikturnaitės. Abiejuose spektakliuose man talkino buvę kurso draugai Laura Kirnaitė ir Domininkas Malajevas.

- Ką numatėte toliau?

- Prasideda pavasario darbai, žmonės bus užimti ligi pat rudens pabaigos, todėl šiuo tarpu – ramybė. O, be to, neprievartauju savęs, kad kasmet privalau pastatyti po naują spektaklį, juolab, kad tai nėra mano tiesioginis darbas - dirbu meno vadovu.

- Esate profesionalus režisierius. Dauguma mokslus baigusių jaunų žmonių veržiasi pasilikti dirbti didmiestyje, o jūs, atvirkščiai, likote kaime. Ar ribotos galimybės kaime nevaržo jūsų kūrybinio polėkio?

- Aš - lyg tas žemaitis, čia gimęs augęs, kinkau arklį ir ariu lauką ( juokiasi). Mane traukia gimtinė: kiti ir studijuoti išvyksta kuo toliau nuo namų, o aš – į Klaipėdą.

Nežinau, kaip jaučiasi profesionalūs režisieriai, dirbantys su samdomais aktoriais. Bet gerai žinau, kaip jaučiasi žmogus, dirbantis su tais, kuriems malonu teatre praleisti laisvalaikį.

Kiek bepastatytum spektaklių, man įdomu savame kaime puoselėti teatrinę kultūrą, kuri pakylėja žmogų. Teatras atskleidžia žmogaus galimybes, kurių kasdienybėje nė nepastebi: atrodo, žmogus vienoks gatvėje, o visai kitokį jį pamatai teatre.

Su tais žmonėmis ne vien bendrai kuriame spektaklį, bet ir visą kolektyvo atmosferą. Pačiam tenka pabūti ne tik režisieriumi, bet ir administratoriumi, dizaineriu, apšvietėju, scenos darbininku, vairuotoju. Turiu pasirūpinti, kaip aprengti aktorius – bėgioju po skudurynus, ieškau drabužių, medžiagų dekoracijoms. Mūsų teatras turi ir bendraminčių: Vida Jakumienė persiuva sceninius kostiumus, o Alfonsas Končius padeda ūkio reikaluose.

Vien Kurmaičiuose aš neužsibūnu: dar studijuoju teatrologiją magistrantūroje Klaipėdos universitete, vadovauju Darbėnų gimnazijos dramos būreliams bei folkloro teatrui, dalyvauju Klaipėdos menininkų grupės „Kolektyvinis sodas“ veikloje. Buvau pakviestas vaidinti „Pilies“ teatro poezijos spektaklyje „Susiliejimai“, skirtame Maironio 150 jubiliejui.

- Su kuo Kurmaičių mėgėjų teatras jau pasidalijo savo kūrybiniais džiaugsmais?

- „Urtę“ parodėme Kretingos kultūros centre, vykstame į gastroles po rajoną. Tačiau yra problemų dėl dekoracijų transportavimo: šiam spektakliui pasigaminome tokį didžiulį medį, kurį sudėtinga jį nusivežti - jis vos tilpo Jokūbavo scenoje. O „Ponaitį“ vežėme į Laukžemę, Agluonėnus – su šiuo kaimyniniu teatru susidraugavome, vyksta kultūriniai mainai, netrukus jie atvyks į Kurmaičius.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas