Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Savaitgalį Kretingos katalikų parapija perduota naujam klebonui: juo tapo 31-erių iki tol Pakutuvėnuose dirbęs brolis pranciškonas Antanas Blužas.

Broliai pranciškonai kartu su Telšių vyskupu Jonu Boruta (centre) aukojo šv.Mišias, kurių metu buvo pristatyti ir naujai į Kretingos parapiją paskirti broliai.

Šv.Mišiose, kuriose dalyvavo ir Telšių vyskupas Jonas Boruta bei Telšių vyskupas augziliaras Linas Vodopjanovas, A.Blužas kartu su buvusiu Kretingos parapijos klebonu broliu pranciškonu Evaldu Daruliu pasirašė parapijos perdavimo aktą. A.Blužas taip pat pasirašė priesaiką, kuria pasižadėjo tvirtai išpažinti ir laikytis viso to, ko moko Bažnyčia.

Šv.Kazimiero provincijos ministras Astijus Kungys pasidžiaugė, kad Žemaitijos krikšto jubiliejaus metais Kretingos klebonu taip pat tapo tikras žemaitis – Šiluvoje vaistininkės ir ūkininko šeimoje gimęs ir kartu su broliu bei seserimi užaugęs A.Blužas.

Naujasis klebonas, kuris parapijai paskirtas septyneriems metams, su „Pajūrio naujienomis“ kalbėjosi apie savo pasirinkimą eiti dvasininko keliu, naujus planus bei sumanymus, skirtus Kretingai.

- Kaip ir kodėl pasirinkote dvasininko kelią?

- Atsakymas gali būti labai paprastas: močiutės sesuo, vienuolė kazimierietė, savo ligas, kančias ir maldas aukojo tam, kad giminėje kas nors taptų kunigu. Apie tai sužinojau jau mokydamasis Kaune seminarijoje. O pašaukimą pažadino daugelio švento gyvenimo kunigų pavyzdžiai, kuriuos galėjau iš arti matyti tarnaudamas Šiluvos Apsireiškimo koplyčioje. Užaugau name, kuris stovėjo tarp koplyčios ir bažnyčios. Mano vyresnis brolis – taip pat kunigas, šiuo metu dirbantis Marijos radijo programų direktoriumi.

Naujasis Kretingos parapijos klebonas – Antanas Blužas.

- Kodėl tapote pranciškonu?

- Kas išmeldė pašaukimą į šią šeimą, dar nežinau. Nuo paauglystės domėjausi šventųjų gyvenimais ir jie mane įkvėpė sekti Kristų. Šventieji, turėdami tvirtą dvasinį stuburą, nebijojo išsiskirti iš minios ir buvo tikrai laisvi. Man niekada neatrodė, kad laimingu galima tapti nuo to, ką turi. Taigi šv. Pranciškus savo pavyzdžiu užkrėtė: tai buvo tikrai laisva asmenybė ir matau, kad ir aš galiu būti toks ir taip sekti Kristų.

- Kur studijavote, kas mokantis buvo įsimintiniausia, sunkiausia?

- Prieš stodamas į vienuolyną dvejus metus mokiausi Kauno kunigų seminarijoje. Po noviciato Kryžių kalne mane ir kretingiškį brolį Alvydą Virbalį išsiuntė mokytis į Angliją - Tarptautinį pranciškonų studijų centrą. Ten mokėmės beveik šešerius metus, po to dar apie pusmetį - Kaune. Sunkiausia, atsimenu, buvo pirmieji metai užsienyje. Viskas atrodė kažkaip svetima. Reikėjo daug melstis Šventajai Dvasiai, kai nelabai mokėdamas kalbą jau turi rašyti atsiskaitomuosius darbus. O įsimintiniausi - tie “eureka” momentai, atradimo džiaugsmas, kai studijuodamas pranciškonišką dvasingumą atrandi, kad esi savo vietoje.

- Kas dvasininko darbe yra svarbiausia?>

- Dvasininko gyvenimo darbu nevadinčiau. Darbe žmogus žinai savo darbo laiką: atidirbai ir gyveni po to savo gyvenimą. Daug didesnė laimė, kai žmogus atranda savo pašaukimą ir tada jis gyvena vedamas idėjos. Kita vertus, gal tai ir sunkiausia, kad dvasininkas neturi darbo valandų - visą laiką esi, kas esi, ir turi patarnauti. Dvasininko gyvenimą aš palyginčiau su šeimos gyvenimu: juk tėvo ar motinos pašaukimas yra visada būti tėvu ar motina, nepaisant, kokios jų specialybės.

- Paskutiniu metu žmonės – labai nusivylę, liūdni, nepatenkinti gyvenimu, praradę savo ryšį su Dievu ar jo net neatradę. Ar gali dvasininkas paveikti žmogų labiau mylėti gyvenimą? Kaip žmogui atrasti save, atrasti Dievą?

- Šiame klausime aš matau teiginį, kuris nėra visiška tiesa. Tuos, kas yra nusivylę, norėčiau pakviesti ateiti pas tuos, kurie gyvena tikėjimu kasdieną, ir paprašyti pasidalinti patirtimi. Nuo sunkumų nesame apsaugoti nė vienas, bet atmesdami Jėzų ir kryžių, mes atmetame džiaugsmo priežastį. Dvasininko ir kiekvieno krikščionio pareiga yra laiku ir ne laiku dalintis tuo džiaugsmu ir laime, kurią gauname iš Jėzaus. Tik taip galime padėti atrasti tikrąją viltį. Jėzus, esantis mumyse, gali daug.

- Kas, kaip dvasininko požiūriu, šiais laikais labiausiai kartina žmonių gyvenimą, veda juos į uždarumą, skeptiškumą, perdėtą susikoncentravimą į save?

- Tai pirmiausia tikėjimas, kad aš galiu būti vienas ir nepriklausomas. Šventajame Rašte skaitome: „Negera žmogui būti vienam“. Taigi esame sukurti meilei ir nesavanaudiškai tarnystei. Tik taip žmogus gali gyventi laimingai. Atmetęs Dievą ir Jo principus, žmogus lieka kaip augalas, atmetęs šviesą ir vandenį. Nori tikėk, nori ginčykis su tuo, bet vaisiai tokie, ir visi gerai tą žinome. Ta atskirtis nuo Dievo ir kitų vadinasi nuodėmė.

- Kaip į bažnyčią atvesti jaunus žmones?

- Svarbiausia yra pavyzdys. Jei tėvams ir šeimoms tai svarbu, jie atsiveda savo atžalas ir moko tikėjimo, moko melstis. Jauni žmonės nepakenčia melo ir dirbtinumo, ieško autoritetų, kuriems jie rūpėtų. Taigi geriausia jaunimą „užkrėsti“ šventumu, duoti tikro maisto. Kviečiu jaunimą ateiti į ketvirtadienio jaunimo šv. Mišias ir po jų susipažinti su tikėjimo keliu jau žengiančiais jaunais žmonėmis.

- Kokie Jūsų, kaip klebono, nauji sumanymai, planai Kretingoje?

- Pirmiausia - perimti tai, kas yra pradėta, ir tęsti. Norėtųsi, kad žmonės klebono nebijotų, o klebonas nebijotų žmonių, todėl esu pasiryžęs lankyti žmones. Norėtųsi labiau išprovokuoti žmonėms išganymo ir amžinojo gyvenimo klausimą, todėl manau, kad bus ką veikti parapijoje ir ne šv. Mišių metu. Taip pat, kaip bendravardžiui, gal derėtų restauruoti savo šventojo globėjo Antano garbei skirtą altorių ir paveikslą, skatinti pamaldumą į mūsų miesto šventąjį, garsėjantį stebuklais.

- Kaip pažįstate Kretingą, kas mūsų mieste Jums mieliausia, kokie čia žmonės?

- Esu gyvenęs Kretingoje savo vienuoliško gyvenimo pradžioje. Kretinga yra gyvas ir judrus miestas. Labai džiaugiuosi žmonių žemaitišku paprastumu ir geranoriškumu. Kretinga yra miestas, kuriame norisi gyventi. Norėčiau visus pakviesti į dialogą su bažnyčia. Noriu padrąsinti nelikti užsisklendus savy. Mes, broliai, esame tam, kad patarnautume. Visiems linkiu Dievo palaimos ir tikėjimo Jėzum.

*

Po Šv.Kazimiero provincijos kapitulos Kretingos parapijoje liko broliai Antanas Grabnickas, Arūnas Brazauskas ir Bernardas Belickas, taip pat iš Vilniaus atkeltas brolis Alvydas Virbalis. Jis bus ir Pranciškonų gimnazijos direktoriaus pavaduotojas dvasios reikalams. Gvardijono pareigas ėjęs Andrius Dobrovolskas išsiunčiamas į JAV, jo pareigas Kretingoje perėmė brolis Karlas Bertagnin. Broliai Benediktas Jurčys bei Evaldas Darulis paskirti į Šv.Pranciškaus vienuolyną Klaipėdoje.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas