|
|
|
Kretingiškiai nustebino Rusijos teatralus
Kretingos kultūros centro teatro-studijos “Atžalynas” nariai buvo išvykę į Rusijos miestą Jekaterinburgą, kur vyko teatrų festivalis „Teatralnij perekriostok“. Iš ten atžalyniečiai už savo spektaklį „Haroldas ir Modė“ parsivežė itin svarbų įvertinimą – „Grand Prix“, Didįjį prizą. Apie kelionės ir festivalio įspūdžius „Kuprinė“ kalbėjosi su „Atžalyno“ vadove Aukse Antuliene.
- Rusijoje praleidote beveik 10 dienų. Koks ryškiausias prisiminimas apie šią kelionę? - Laimingos atžalyniečių akys po spektaklio, jų džiaugsmo ašaros. Mūsų spektaklis buvo rodomas antrą (iš keturių) festivalio dieną vėlai vakare. Žiūrovai po įtemptos, įspūdžių kupinos dienos jau pavargę. Spektaklis ilgas, žiūrovui nesuprantama kalba. Be to, jautėme didžiulę atsakomybę, nes lietuvių teatras Rusijoje gerai žinomas ir aukštai vertinamas. Tačiau jau pirmosiomis spektaklio minutėmis pajutome, kad žiūrovai mus supranta. Ir juokėsi, ir verkė, ir susikaupę sekė monologines scenas, ir plojo bei emocingais šūksniais lydėjo patikusias scenas. O po spektaklio atsistoję žiūrovai sukėlė tokią aplodismentų audrą, kad atžalyniečiai sakė, jog jautėsi taip, tarsi pasaulio čempionate laimėję aukso medalį. Po kiekvieno spektaklio vykdavo aptarimai su žiūrovais. Sulaukėme daugybės padėkų, pagyrimų. Vyresnieji žiūrovai sakė - tai buvo šventė mūsų sudiržusioms širdims, norėjom, kad dar valandų valandas tęstųsi jūsų spektaklis. Žiuri, kurią sudarė Maskvos, Jekaterinburgo, Permės aukštųjų teatrinių mokyklų dėstytojai, kartu su režisieriais aptardavo spektaklius atskirai. Ten jau profesionaliai būdavo “išnarstomi” spektakliai. Vienintelis mūsų spektaklis nesusilaukė jokios kritikos, o tik padėkų, kad papuošėme festivalį. Jekaterinburgo III tarptautinis jaunimo teatrų festivalis “Teatralnij perekriostok” - konkursinis. Parsivežėme pagrindinį prizą, Silvija Stonkutė ir Džiugas Antulis (Modė ir Haroldas) apdovanoti už aktorinį duetą. - Apibūdinkite rusus kaip žmones. Ar norėtumėte turėti rusų draugų? - Labai draugiški ir nuoširdūs, lengvai parodantys savo emocijas. Tai labai svarbu teatre. Mes esame uždaresnė tauta. Tad ir scenoje atverti savo širdis mums reikia daug daugiau pastangų. Kaip visi atžalyniečiai pastebėjo, rusų spektakliuose daug puikių aktorinių darbų ir visi jie muzikalūs, dainingi, plastiški. Rusai - norintys bendrauti žmonės. Kalbu ne tik apie festivalio dalyvius. Festivalių vienas iš tikslų ir yra susitikti senus draugus, susirasti naujų, pasidalinti savo idėjomis, įspūdžiais. Bet ir pačios kelionės metu sutikti žmonės domėjosi mumis, patys išsipasakodavo apie save.
Rusų draugų ir iki šiol turėjome, o dabar jų turime dar daugiau. Festivalio metu jautėmės puikiai, apsupti mielų žmonių. Ir žinau, kad mes palaikysime ryšius, kažkas atvažiuos gegužės mėnesį į mūsų festivalį “Atžalyno scena”, o mes jau irgi turime kvietimų. - Kokių sunkumų ar nesklandumų patyrėte kelionės metu? - Turbūt pats didžiausias sunkumas – persikraustymas su didžiuliais lagaminais ir dekoracijų ryšuliais iš vienos stoties į kitą. Ypač Maskvoje - sutilpti ant siaurų eskalatoriaus laiptų, suspėti ir sutilpti į žmonių pilnus metro vagonus. Bet kartu tai - ir dar vienas kelionės nuotykis. Daugelis iš mūsų grupės pirmą kartą važiavo metro, traukiniu visą parą. O šiaip kelionė buvo tiesiog stebuklingai sėkminga. - Kodėl būtų verta nuvykti į šį festivalį dar kartą? - Dalyvauti festivalyje norą buvo pareiškę 30 jaunimo teatrų. Atrinkti 12 iš Rusijos, Estijos, Ukrainos ir mes vieninteliai iš Lietuvos. Tad per 4 festivalio dienas pamatėme gerų spektaklių. Tikrai vėl norėtume pamatyti kolektyvų iš Permės, Jekaterinburgo, Iževsko, Charkovo, Lipecko, Zarečnios naujus spektaklius. Jauniesiems aktoriams vyko kūrybinės laboratorijos, kurioms vadovavo Maskvos, Jekaterinburgo, Permės aukštųjų teatrinių mokyklų dėstytojai. Tai kitokio kūrybinio darbo praktinė patirtis. Be to, festivalis tiek jauniesiems aktoriams, tiek režisieriams - puiki galimybė mokytis iš kolegų, parsivežti naujų idėjų būsimiems kūrybiniams darbams. Patys organizuojam tarptautinius jaunimo teatrų festivalius, tad visada įdomu, kaip tokie renginiai vyksta kitoje šalyje. Jekaterinburgo festivalio organizatorių komanda su režisieriumi Jevgenijum Kraizeliu priešaky - puiki. Jie visi dirba Jekaterinburgo 205 gimnazijoje “Teatr”. Jau pats pavadinimas kalba apie tai, kad šioje mokykloje sustiprintas teatro dėstymas. Tai tikrai aukšto lygio festivalis. O pabuvus geram festivaly atsiranda polėkis visai grupei toliau daug ir nuoširdžiai dirbti. - Kuo skiriasi lietuviškasis teatras nuo rusiškojo? - Labai didelio skirtumo nėra. Gal rusai labiau psichologinį, realistinį teatrą kuria. O lietuviai mėgsta teatrališkumą scenoje, aktoriai ne tik psichologinius charakterius kuria, bet ir puikiai nuoširdžiai žaidžia scenoje. Mūsų spektaklis irgi buvo apibūdintas kaip labai teatrališkas, kupinas šmaikščios ironijos, pereinančios net į groteską. Vienas vyresnio amžiaus komisijos narys pasidžiaugė, kad jam nusišypsojo laimė Maskvoje pamatyti režisieriaus Juozo Miltinio spektaklį “Volponė”, kurio jis jau daug metų negali pamiršti. Mūsų spektaklyje “Haroldas ir Modė” jis įžvelgė sąsajas: “Matau J.Miltinio pasekėjos braižą”. Ne vienas režisierius klausė manęs, kur slypi lietuviško teatro paslaptis, kad ne tik profesionalus, bet ir vaikų teatras – tokio aukšto lygio. - Sakoma, kad keliaudamas žmogus labiau pažįsta save ir kitus. Ką naujo atradote ar supratote? - “Pasauliui nebereikia sienų, reikia statyti kuo daugiau tiltų” – sako Modė. “Tiltai” – tai žodis, kurį kaip burtažodį kartojame prieš kiekvieną spektaklį. Kaskart savo spektakliu tiesiame tiltus į žiūrovų širdis. Šia kelione ne tik pastatėme naują gražų tiltą tarp Kretingos ir Jekaterinburgo, bet sutvirtinom ir savąjį, esantį mūsų kolektyvo viduje. Ačiū sakau savo aktoriams, kad buvo vieningi, draugiški, dėmesingi, atidavė visas savo jėgas mūsų spektakliui. Kiekvienas spektaklis yra nepakartojamas. Koks jis buvo šiandien, niekada tokio nebebus. Tą vakarą visi atžalyniečiai sužibėjo. Pažįstu juos daug metų, bet ir mane nustebino. Visada tikėjau, kad jie - ypatingos asmenybės. Kelionės metu pamačiau, kiek dar daug gražių dalykų slypi jų širdelėse.
Aistė ŠEŠTOKAITĖ
"Pajūrio naujienų" akademijos narė
|
|
