Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Kojūkininkės kuria gatvės teatrą

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2012-11-23

Jau devynerius metus gyvuojančią Kretingos vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ kojūkininkų trupę papildė grupė merginų. „Jos puikiai jaučia muziką, yra labai plastiškos ir kūrybingos – savo kūno kalba jos kuria nuostabų gatvės teatrą. Su merginomis dirbti lengviau, negu su vaikinais“, - kojūkininkes Radvilę Anužytę, Akvilę Butenytę, Gabrielę Gedutytę, Akvilę Stankutę ir Moniką Juškaitę gyrė režisierius Algimantas Verbutas.

Į kojūkininkų vaidybą atkeliauja fėjos, mimai, rytietiškų pasakų bei pačių susigalvoti fantastiški personažai.

Plojimai garsiausiose salėse

Merginos pačios sumano triukus, išmoko ant kojūkų šokti. Per šias Kalėdas kretingiškiams kojūkininkės ketina parodyti šelmišką savo numerį „Taturnos“ – jos sušoks tvistą ant kojūkų.

„O kokius makiažus pačios pasidaro: žiūrovai nepatiki, jog tai - ne profesionalių meistrų darbas“, - merginas toliau gyrė vadovas.

Radvilė tarp merginų – jau senbuvė, į grupę atėjusi prieš dvejus metus. „Ji – „asė“, mūsų mokytoja“, - Radvilės autoritetą pripažino Akvilė ir Gabrielė.

Pasirodymai Pasaulio sporto žaidynėse Šiaulių arenoje, Pasaulio sportinių šokių čempionatas „Siemens“ arenoje išvien su garsiuoju „Žuvėdros“ šokėjų kolektyvu, Gėlių šventė Ventspilyje, Hanza dienos Kaune, miesto šventė Kuldygoje, Lenkijos lietuvių dienos Seinuose. Tai tik nedidelė dalis įspūdingiausių renginių, kuriuose per pastarąjį laiką pabuvojo kretingiškiai kojūkininkai.

Jie jau pakviesti 2014 m. dalyvauti Respublikinėje dainų šventėje.

Vienintelė Lietuvoje gyvuojanti kojūkininkų trupė jau išsikovojo savo vardą ir yra gerai žinoma visoje šalyje - Kultūros ministerijos, verslininkų, pramogų pasaulio veikėjų bei TV prodiuserių. Beje, patys kojūkininkai – nei režisierius, nei merginos – savo išvykų bei pasirodymų visiškai nesureikšmina.

„Kartais pagalvoju: ar gerai, kad teatrą iškrausčiau į gatvę. Tačiau tokia teatro forma, kurios idėja gimė prieš vieną festivalį Italijoje – kai atsistojome ant 50 cm aukščio platformų, išsirutuliojo į atskirą kojūkininkų grupę, ir mums ligi šiol pavyksta stebinti bei džiuginti žiūrovą. Tai „veža“ ir mane, ir aktorius. Kitąmet jau švęsime dešimtmetį: vieni ateina, kiti išeina – trupė keičiasi, tačiau prireikus vėl susirenkame“, - kalbėjo A. Verbutas.

Neišduoda kojūkų paslapčių

Radvilė – vienintelė trupės kojūkininkė, vaidinanti ant 1,4 m aukščio kojūko. Tai reiškia, kad toks atstumas yra po jos kojomis. Pridėjus merginos ūgį, Radvilės vaizduojamas personažas būna per 3 m aukščio. Ant tokio pat aukščio dar palypėja kretingiškis kojūkininkas Karolis Rancas.

Kretingos kojūkininkės (iš kairės) Akvilė Butenytė, Gabrielė Gedutytė, Radvilė Anužytė ir režisierius Algimantas Verbutas tikino, kad gatvės teatras – tai pomėgis, vaidyba, improvizacija ir žaismas.

Nors merginos tvirtino, jog visų svarbiausia yra išmokti išlaikyti pusiausvyrą – taip, kaip važiuojant dviračiu ar plaukiant, tačiau kojūkų gamyba, pritvirtinimas ir jų užsidėjimas – trupės paslaptis. „Užsidedam pasilypėję ant stelažų. Daugiau nieko pasakoti negalime“, - užbėgdamas merginoms už akių, pajuokavo režisierius.

Būtent po šios replikos aiškėja situacija, kodėl mokyklose ieškodamas papildymo savo trupei, A.Verbutas visą mėnesį bendravo su būsimosiomis aktorėmis – pasakojo, mokė, žaidė, kol jų smalsumas pasiekė tokią ribą, kada joms jau knietėjo kuo greičiau pamatyti, režisieriaus žodžiais, tuos baisiuosius kojūkus. „Reikėjo psichologiškai parengti, kad neišsigąstų. Ir įsitikinti, kad jos nori būti teatre“, - neslėpė jis.

Akvilė sakė pirmiausia pasilypėjusi ant 60 cm aukščio, bet jau kitoje repeticijoje staipėsi ant 1 m aukščio kojūko. O Radvilė, pradėjusi nuo 75 cm, tik po pusmečio užlipo ant 1 m aukščio kojūko. Už rankos pirmuosius žingsnius, kaip mama - juokėsi merginos, veda pats režisierius. „Čia kaip kam, - vienas lengviau įveikia aukštį ir su juo išsyk susigyvena, kitas – tik pamažu apsipranta. Fiksuoju kiekvieną jų žingsnį, - taip ir gimsta kojūkininkų trupės istorija “, - neslėpė A.Verbutas.

Nesėkmė virto triuku

Prieš pasirodymą ant kojūkų labai svarbu žinoti, kokia danga, ant kurios teks judėti. Kojūkų stipinų pagrindas yra vos 3x4 cm, todėl svarbu nepaslysti, kad nepakryptų kojūko kampas. „Sykį vos špagato nepadariau“, - prisipažino R. Anužytė, atlaikiusi išbandymą TV projekte „Auksiniai svogūnai“, kada į sceną teko lipti stiklo laiptais.

A.Butenytė ir G.Gedutytė neslėpė, jog yra tekę ir nukristi nuo kojūkų. Tačiau, ačiūdie, ne pasirodymo metu. Režisierius prisiminė ir vieną atvejį, kada kojūkininkas Mantas, užkliuvęs už vaikiško vežimėlio, nukrito per pasirodymą Ventspilio gėlių šventėje: „Tačiau – kažkoks stebuklas, neįsivaizduoju, kaip galėjo taip padaryti – kitas vaikinas ant kojūkų išsyk susivokė jį pakelti. O publikoje pasigirdo plojimai, tarsi tai būtų iš anksto apgalvotas triukas“.

Merginos neslėpė, jog smalsuoliai minioje dažnai jas patampo už rūbų ar pastveria už kojūkų. Pasitaiko piktų žmonių, kurie tempia už kojos, kiša rankas tarp kojūkų, norėdami pasižiūrėti, kaip jos nukris.

Kartais aplinkiniams susidaro klaidinga nuomonė dėl kojūkininko stovėsenos: „Mano močiutė, peržiūrėjusi vaizdo įrašą ir pamačiusi mus su šluotomis, sako: kaip gerai, kad su šluotomis, bent turėjote į ką atsiremti. O iš tiesų, laikant bet kokį daiktą rankose, tik apsunkinama pusiausvyra“, - kalbėjo A.Butenytė.

Neketina „sužvaigždėti“

Įspūdingiems kojūkininkų rūbams lėšų V. Verbutas gauna iš Savivaldybei teikiamų projektų. „Turime nuostabią siuvėją Redą Regalienę, kuri tiesiog įspėja mūsų mintis ir išpildo idėjas. Sykį nunešėme tik paveikslą, kaip norėtume atrodyti – sijonai išsipūtę lyg skėčiai. Ir ką manote, rezultatas pranoko mūsų lūkesčius, - pasidžiaugė režisierius. - Savo fantazija nenusileidžia ir mergaitės: kokias ažūrines skrybėles-cilindrus jos pačios pasigamino, kokias šukuosenas pačios susikuria“, - savo aktores vis gyrė vadovas.

Pats taipogi prasitarė, jog mintys jo galvoje dieną - naktį sukasi apie kostiumų bei detalių idėjas: „Pašoku vidury nakties – o, susapnavau, kaip turi atrodyti, kaip vielą susukti, kas prie ko limpa, kaip dera. Ir tuoj keliuosi išbandyti“.

Deja, patalpa repeticijoms Kretingos kojūkininkai nėra išlepinti: nors garsas apie juos pasklidęs po Lietuvą, niekam neįdomu, kad jie neturi savo kampo. „Mums užtektų bent 20 kv. m kambarėlio“, - prasitarė V.Verbutas. Tačiau, kiek žinoma, netgi po renovacijos jiems nenumatyta speciali patalpa. Kartais repetuoja ant didžiosios scenos, o kartais tenka patiems susirasti vietos remontuojamame kultūros centre. Dabar nusižiūrėjo atlaisvėjusį sandėlį.

„Kartais pagalvoju: kad tik „nesužvaigždėtų“ merginos“, - baiminosi A.Verbutas. Tačiau jos drąsiai tvirtino, kad po kaukėmis jų niekas nepažįsta, net ir bendramoksliai nežino, kur ir kada jos išvyksta į gastroles: „Sužvaigždėja tos, kurios nori būti žinomos - lipa į scena dainuoti ar šokti, o mūsų niekas nė nemato“.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas