|
|
|
Parodoje – pora šimtų skarelių
Kretingos rajono kultūros centro Rūdaičių skyriaus meno vadovė Sigita Šimkutė rūdaitiškius pirmą kartą pakvietė į skarelių šventę. Jos dalyviai galėjo pasigrožėti 200 galvos apdangalų, atneštų ne tik rūdaitiškių moterų, bet ir sukeliavusių iš viso pasaulio, sulaukusių šimto metų, turinčių skirtingas atsiradimo istorijas. „Kiek neša prisiminimai atgal, neprisimenu vienplaukių kaimo moterų – visos jos – jaunesnės ar vyresnės, ryšėjo skareles. Baltas - rečiau, o languotas, dryžuotas, taškuotas, gėlėmis išmargintas - kasdien. Išeigines skareles - ypatingoms progoms užsirišdama, - dailiai sulankstytas skrynelėje, saugojo ir mano mama. Vis mudvi su seseria, dukras, perspėdama – nelandžioti po skrynelę, neliesti skarelių. Jos ne tik mūsų namuose, bet ir pas kitas moteris, jau nuo mažumės pastebėjau, buvo rūpestingai lyginamos, sulankstomos ir, koks bebūtų sunkus laikas, niekad nelopomos, kaip kojinės, prijuostės ar kiti rūbai. Mama iš sudėvėtų skarelių prikarpydavo juostelių ir susukdavo į ritinėlį sužeistam pirštui aptverti arba pomidorams prie kuolelių priraišioti”, - prisiminimais dalijosi rūdaitiškė Elena Šimkuvienė. Renginio sumanytoja S.Šimkutė įsitikinusi – skarelė užima ypatingą vietą lietuvių kultūroje, tradicijose. “Kai kaime rinkau informacją apie skraleles, prašiau eksponatų, pamačiau: beveik kiekviena vyresnė moteris turi savo namuose skarelių, ir dažnausiai jos – kažkuo ypatingos”, - pristatydama eksponatus kalbėjo S.Šimkutė. Šventės dalyviai pamatė skarų iš Paryžiaus, Norvegijos, Ispanijos, Gruzijos, JAV, Lenkijos, kitų pasaulio šalių, išmargintų ant šilko, siuvinėtų. “Tikras turtas yra savo namuose turėti skarą, kuri metus skaičiuoja nuo 1849-ųjų, arba galvos apdangalą, ištvėrusį tremtį. Visokių skarų pas lietuves būta – plonų, gėlėtų, dažytų įvairiomis spalvomis augaliniais dažais. Kiekviena skara būdavo net vis kitaip laikoma – apatiniame komodos stalčiuje lietuvės sulankstydavo storiausias skaras, kuriomis apsigobdavo žiemą, pridengdavo kelius važiuodamos vežimu. Kuo aukštesnis komodos stalčius – tuo skaros plonesnės, lengvesnės, puošnesnės“, - pasakojo S.Šimkutė. Į renginį iš Palangos atvykusi viešnia Zita Baniulaitytė pademonstravo, kaip gi moterys ir jaunos merginos rišdavosi skaras. Netekėjusios merginos skaras rišdavosi paprastai. O štai ištekėjusios su skaromis jau tarsi žaisdavo. Prie puodų eidamos – susiausdavo plaukus ir skarą surišdavo pakaušyje. Išeidamos į bažnyčią, svečius skarą rišdavo viršugalvyje, padarydamos ragelius. Jei diena karšta – skarą rišdavo pakaušyje paprastai, kad galva kuo mažiau kaistų. „Skara suteikdavo informacijos apie socialinę moters padėtį. Išduodavo, ar ji ištekėjusi, ar vis dar laukianti savo namuose piršlių“, - sakė Z.Baniulaitytė. S.Šimkutė šventės dalyvius pakvietė ne tik pažiūrėti skarelių, bet ir paskaityti literatūros kūrinių apie šį ypatingą moteriai galvos apdangalą. „Kviečiau moteris rašyti prisiminimus, eiles apie skarą. Sulaukiau ir mažų mergaičių, ir suaugusių moterų pamąstymų apie skarą, šmaikščių eilių. Kiekvienas kūrinys nudžiugino asmeniniais išgyvenimais, prisiminimais, giliais palyginimais“, - apie literatūrinio konkurso dalyves pasakojo S.Šimkutė.
|
|
