Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Pensionato gyventojams atstoja šeimą ir draugus

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Sveikata
  • 2006-11-03

Trisdešimt septynerių Aušra Antanavičienė jau septyniolika metų dirba socialinio darbuotojo padėjėja Padvarių pensionate. Anksčiau jos pareigos vadintos paprastai - sanitarė.

„Per daugel metų kasdien matydamas savo globojamus žmones įvairiose situacijose, žinodamas kiekvieno būdą, tampi tarsi tikruoju jų šeimos nariu. Tvarkai ne tik buitį, bet kasdien prausdamas, maudydamas, kuopdamas juos, pažįsti netgi tų žmonių kūnus“, - sakė A.Antanavičienė.

Kaip reta įdomi pagalba ir tarpusavio bendrystė sieja Padvarių pensionato globėją ir globotinį: socialinio darbuotojo padėjėja Aušra Antanavičienė apkuopia pusiau paralyžiuotą Edmundą Žutautą, o šis Aušrą pamoko kompiuterio gudrybių.
Senukai Aušrą pažįsta nuo mažens

„Padvariuose esu užaugusi, čia gyvenu ir dabar. Mama dirbo pensionato valgykloje, vaikystėje aš atbėgdavau pas ją. Dar ir šiandien yra senukų, kurie mane mažą prisimena, - kalbėjo moteris. – Vaikystėje kitaip supratau žmogų su negalia: buvau tik stebėtoja, o dabar – tarsi šeimos žmogus“. A.Antanavičienė tvirtino, jog prižiūrėti neįgalius ar senus žmones jai nėra atgrasu. Nė sykio per septyniolika darbo metų, moters žodžiais, jai nekilo mintis pakeisti šį darbą.

Po nakties miego socialinio darbuotojo padėjėjos pirmos pamato savo globotinius, pasižiūri, kam ko reikia. Pusę aštuonių ryto jos išnešioja į kambarius pusryčius. Po to aptvarko globojamuosius: nuprausia, perrengia, pajėgius vaikščioti nuveda, negalinčius – nuveža į dušą. Surūšiuoja skalbinius ir išneša į skalbyklą, tvarko kambarius. „Taip nuo ankstyvo ryto iki vakaro nuolat sukiojiesi tarp pensionato gyventojų ir žinai beveik visas jų gyvenimo detales. Jie išsipasakoja savo istorijas. Turi vieną išklausyti, kitą paguosti, nuraminti. Iš kai kurių žmonių gyvenimų ir pats pasimokai, - sakė moteris, tvirtindama, jog prie kiekvieno globojamo žmogaus turi „prieiti“ pagal jo charakterį. - Per 17 metų žinai, į kurį kambarį eisi, ką rasi, ir kaip kalbėsi“.

Pats gyvenimas, pasak pašnekovės, išmoko būti geriausiu psichologu. Pasitaiko įvairiausių netikėtų situacijų: būna, kad vienišiai ne tik simpatijas rodo, netgi meilėje prisipažįsta. Tokiais atvejais, kad neįžeistų, Aušra griebiasi humoro. Būna, jog kai kurie pernelyg reikalauja dėmesio sau ir priekaištauja Aušrai, kad ši per mažai tebūna su jais. „Tenka gražiai paaiškinti, kad manęs laukia dar dvidešimt žmonių“, - kalbėjo pašnekovė.

Nusistatę, kad atvyksta į paskutinius namus

Moteris prižiūri dvidešimt globojamų asmenų. „ Tai – ir senukai, ir neįgalūs vieniši žmonės. Yra ir keturi suaugę vaikinai su protine negalia. Dažnas jų užaugęs vaikų namuose“, - sakė A.Antanavičienė. Vaikinai yra gana savarankiški: jie dalyvauja pensionato veikloje – sportuoja, dalyvauja užsiėmimuose, keliauja. Prireikus fizinės pagalbos, jie sutinka pagelbėti: panešioti senukus, sunešti daiktus ar perstumdyti baldus. Padvarių pensionatas nėra uždari globos namai, - pajėgūs žmonės gali išvykti ir į miestą.

Pašnekovės įsitikinimu, pensionato gyventojai yra viskuo aprūpinti, tačiau labai ilgisi vaikų ir artimųjų: „Čia šilta, žmonės yra apskalbti, apiplauti, maistas – paruoštas ir paduotas. Nereikia, atrodo, niekuo rūpintis, bet pagrindinis jų rūpestis yra artimųjų laukimas. Daugelis būna nusistatęs, jog atvažiuoja čia kaip į paskutinius savo namus, tai yra numirti“.

A.Antanavičienei yra tekę ir numarinti ne vieną žmogų. „Tada būna ypač sunku, prieš mirtį tie žmonės tampa kažkaip ypač artimais. Juk tiek metų juos pažinojai“, - atviravo moteris. Jai yra tekę mirštančiai močiutei ir kunigą jai paprašius suskubti iškviesti, ir žvakę uždegti.

A.Antanavičienės žodžiais, į socialinio darbuotojo padėjėjos pareigybes įeina nuprausti bei aprengti mirusį žmogų, prieš perduodant laidojimo paslaugas teikiančiai bendrovei.

Moteris tvirtina, jog per daugel metų ji jau išmoko pensionato gyvenimo „nebeparnešti“ į namus, nors su šeima gyvena nedideliame bute tame pačiame pensionato pastate.

Moko globėją dirbti kompiuteriu

„Man Aušros reikia ne vien kaip slaugės – lovą pervilkti, padėti nusimaudyti, apsirengti, kambarį aptvarkyti. Jos laukiu ateinant kaip savo žmogaus. Su ja galima pasikalbėti ne valdiškai. Visi sako, kad ji bendrauja su žmonėmis ne tik iš pareigos“, - šiltai apie savo globėją atsiliepė 62-jų Padvarių pensionato gyventojas Edmundas Žutautas.

E.Žutautas tarp pensionato gyventojų pasižymi smalsumu ir techniniais gebėjimais. Jis, buvęs televizorių ir radijo remonto meistras, jau šešerius metus gyvena pensionate. Pusiau paralyžiuotas ir dešinės rankos nevaldantis vyriškis iš savo santaupų nusipirko kompiuterį, pats įsivedė interneto ryšį. „Kompiuteris man iš tiesų yra langas į pasaulį. Dažniausiai parsisiunčiu rusų fantastikos knygas ir jas skaitau“, - sakė E.Žutautas, dirbti kompiuteriu išmokęs savarankiškai, kaip pats tvirtino - iš knygų.

E.Žutautas atviravo, jog visą gyvenimą buvo nevedęs. Mat, po tarnybos kariuomenėje jis, buvęs sportininkas – gimnastas, susižalojo stuburą ir buvo paralyžiuotas. Iš pradžių gulėjęs lovoje, bet nuolatinės pastangos mankštintis ir nenoras būti našta kitiems jam leido pakilti iš patalo. Vyriškis anksčiau gyveno Telšiuose ir Palangoje.

Nors neturėjo nuosavo kampo ir nuomodavosi būstą, E.Žutautas tvirtino, jog vis vien pensionatas nepakeičia namų: „Ne be reikalo sakoma, jog mano namai – mano tvirtovė. Kad ir nuomojamame kambaryje esi pats sau šeimininkas, o čia gyveni pagal kitų taisykles. Namie nori – po lova guli, nori – ant galvos stovi“, - gyvenimus dviejose vietose lygino pašnekovas.

Tačiau vyriškis pasidžiaugė, jog lyginat dabartinę tvarką pensionate su ta, kuri buvo prieš šešerius metus, tai prilygtų dienai ir nakčiai: „Atvykęs čia buvau apgyvendintas keturviečiame kambaryje. Jau tą pačią naktį vienas iš agresyvių kambariokų mane puolė smaugti. Kitądien pavogė radiją. Dabar agresyvių čia nebėra, jie išvežami į kitus globos namus“.

„Kai ateinu pas Edmundą, pasikalbam įvairiausiomis temomis. Jis – išprusęs žmogus. Savarankiškai mokosi anglų kalbos. Jis mane pamoko, kaip kompiuteriu atlikti tas užduotis, kurių man reikia“, - apie abipusę pagalbą ir savitarpio supratingumą kalbėjo ir A.Antanavičienė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas